Šiame straipsnyje išsamiai aprašyti 7 Pagarbios tėvystės principai, kuriuos laikau vienus reikalingiausių ir labiausiai padedančių tėvams kasdienybėje su vaikais. Paprašiusi autorės Janet Lansbury leidimo, išverčiau ir įgarsinau šį straipsnį lietuviškajai auditorijai. Gali būti, kad dalis dalykų bus jums girdėti, bet dalis informacijos, manau, tikrai bus jums nauja. O tai, ką jau šiek tiek žinote ir taikote, imsite labiau suprasti. Autorė pateikia labai daug praktinių pavyzdžių. Šie principai su vaikais nuostabiai veikia, pabandykite. Kviečiu straipsnio klausytis tinklalaidėje arba jį skaityti, taip pat kviečiu rašyti man, jei kiltų klausimų, norėtumėte pasidalinti savo patirtimi ar padiskutuoti.

***

Taigi pirmasis vaikų auginimo principas:

1) Leiskite jausmams tiesiog būti.

Leisti jausmams būti iš tiesų yra gana sudėtinga užduotis ir to mes mokomės visą gyvenimą. Kodėl reikia leisti jausmams tiesiog būti? Todėl, kad jausmai ateina ir praeina. Mes jų nekontroliuojame. Vienas svarbiausių dalykų auginant vaikus yra tai, kad jie išmoktų, jog visi jausmai, kuriuos jie išgyvena, yra geri, priimtini. Kaip bebūtų, mes neleidžiame vaikams elgtis taip, jog kenktų sau, kitiems žmonėms ar aplinkai dėl to kaip jie jaučiasi. Tačiau mes norime, kad mūsų vaikas dalintųsi su mumis viskuo, ką jaučia ir galvoja. Mes norime žinoti, kas vyksta jo gyvenime ir širdyje.

Netgi jei tai, kuo jie pasidalina, mums yra sunku ir skausminga girdėti, geriau, kad jie pasidalintų tuo su mumis nei nepasidalintų. Tai yra geriau ne tik dėl mūsų tarpusavio santykių kokybės, ne tik dėl vaiko savęs paties priėmimo ir savęs pajautimo, tačiau tai yra geriau ir dėl praktinių priežasčių. Vaiko pasidalinimas jausmais su mumis padeda mums kaip tėvams, nes kai vaikai neišreiškia savo jausmų, jie tuos jausmus vis tiek parodo per netinkamą elgesį – mušimą, kieno nors užsipuolimą, daiktų mėtymą, įžeidinėjimą ir netinkamų žodžių vartojimą, konfliktų kėlimą ir pan. Kitais atvejais vaikai gali imti slopinti savo jausmus, nes jie galvoja, kad šie jausmai yra nepriimtini ir kad kažkas su jais pačiais kaip žmonėmis yra blogai. O tai sukelia labai daug problemų, kurių geriau išvengti.

Taigi šis principas “leisti jausmams tiesiog būti” galioja ir patiems silpniausiems jausmams, kuriuos vaikas išreiškia, ir patiems stipriausiems jausmams tokiems kaip staigus emocijų protrūkis ar išsiliejimas. Visais šiais atvejais mes turime prisiminti, jog tai, kad vaikas parodo jausmus, yra saugu, pozityvu ir kad mes galime leisti vaikui pasidalinti bet kuo, kas tai bebūtų.

Mes leidžiame vaikui dalintis savo jausmais be bandymų tuos jausmus nuneigti, sumenkinti, pakeisti, “sutvarkyti”, perkalbėti vaiką dėl to, ką jis jaučia, arba barti už tai, ką jis išreiškė. Tam, kad galėtume sužinoti daugiau dalykų apie savo vaiką, geriau jį suprastume ir padėtume jam geriau pasijausti tiesiog klausome jo, leidžiame jam jaustis suprastam, būname smalsūs ir atviri su juo.

Pavyzdžiui, mūsų vaikas vieną dieną sako: “Man nepatinka šis megztinis”, tačiau mes žinome, kad paprastai tai yra vaiko mėgstamiausias megztinis ir mumyse kyla nenumaldomas noras pasakyti: “Ką tu sakai? Juk tai tavo mėgstamiausias megztinis!” arba “Na gerai, tuomet štai, imk kitą megztinį. O kaip tau šis megztinis?”. Vietoje to mes galėtume leisti vaiko jausmams tiesiog būti sakydami: “O… Tau šiandien nepatinka šis megztinis. Man įdomu, kas nutiko? Kažkas šiame megztinyje tau nebepatinka?” Taip parodome atvirumą ir smalsų požiūrį, kuriuo rodome vaikui: “Hmm… Įdomu. Noriu daugiau apie tai išgirsti.”

Taigi tokiu būdu mes padedame vaikui pasijausti saugiam ir įgalinam jį dalintis viskuo, kas jo širdyje ar galvoje, o ne laikyti visa tai savo viduje.

Gerai. Numeris du.

2) Pripažinkite vaiko jausmus ir mintis.

Kai mūsų vaikas ką nors išreiškia, net jei tai mus išgąsdina, pavyzdžiui: “Nekenčiu savo sesės” arba “Nekenčiu savo mamos”, vietoje to, kad imtume tai neigti, mes prisimename ir tikime, kad tai, jog vaikas pasidalino šia mintimi yra daug pozityviau nei tai, jei jis būtų to nepadaręs. Mes nieko negalime padaryti, kad tas jausmas dingtų – tai ne vaiko ir ne mūsų galioje. Viskas, ką mes galime, tai pripažinti tą jausmą: “Tavo sesė tave labai pykdo. Įdomu, kas vyksta tarp jūsų?” arba “Skamba tarsi tau labai nepatiko tai, ką mama padarė.”

Mes nesistengiame vaikui pasakyti kažko daug. Mes tiesiog parodome jam, kad esame atviri jo jausmams ir mintims. Kad girdim jį, kad norim sužinoti daugiau apie jį.

Dažnai žmonės turi neteisingą įsivaizdavimą, kad jei jie tiesiog pasakys tam tikras frazes, pavyzdžiui, kad pripažįsta jo jausmus ir mintis, tai tie žodžiai ir bus tai, kas padės vaikui. Kartais taip įvyksta, tačiau kartais pasakyti žodžiai gali nuliūdinti vaiką, nes jis jaučia, kad mes sakome žodžius, bet nesame nuoširdūs ir iš tiesų empatiškai jo nesuprantame, neužjaučiame.

Taigi aš galiu pasakyti: “Aš matau, kad supykai ant sesės” arba “Aš suprantu, kad supykai ant sesės” – aš žodžiais pripažįstu vaiko jausmus, bet nesu atviras su savo vaiku ir iš tiesų nuoširdžiai suprantantis ir priimantis jo jausmus. Tame yra didžiulis skirtumas. Štai dėl ko kartais tėvai sako, kad jausmų pripažinimas jų vaikui neveikia, kad jų vaikas tuomet sako: “Baik. Aš nenoriu to klausyti.” Taip dažnai nutinka dėl to, kad mūsų noras toje situacijoje, kai mes pripažįstame vaiko jausmus, yra maždaug toks: “Gerai, aš sakau, ką turėčiau pasakyti. O dabar tiesiog nustok”. Viduje mąstome: “Tu neturėtum taip jaustis” arba “Negerai, kad tu jauti tą jausmą”. Tačiau visa tai prieštarauja tam, ko mes siekiame vaiko jausmų pripažinimu.

Tikras jausmų pripažinimas gali įvykti tik tuomet, kai mes pasitikime vaiku, jo jausmų išraiška ir leidžiame jausmams tiesiog būti. Jausmų pripažinime svarbiausia tai, ką mes patys jaučiame ir kokį požiūrį puoselėjame viduje ir kokia mūsų intencija, kai mes pripažįstame jausmus. Kitu atveju vaikai, kurie, nepaisant to, ką mes sakome, mato, ką mes jaučiame ir galvojame, gauna tokią žinutę: Aš dabar labai nejaukiai jaučiuosi, man tai labai nepatinka ir noriu, kad tu liautumeisi. Ir į šią nenorom tėvų siunčiamą žinutę vaikai ima reaguoti sakydami: “Baik kalbėti! Nebesakyk to!”, o tai reiškia: “Tu neleidi man dalintis jausmu”.

Taigi “jausmų pripažinimas” turi būti nuoširdus ir tikras. Mes neprivalome iki galo įsijausti į vaiko savijautą. Kartais mes negalėsime empatiškai vaiko suprasti, nes tai, ką vaikas išreiškia, atrodys per daug neprotinga ir neteisinga, bet bent jau priimkime tai ir būkime tam atviri. Nesistenkime pasakyti per daug. Tiesiog pasitikėkime vaiku, priimkime ir pripažinkime jo jausmus.

Gerai. Numeris trečias. Tai yra tai, ką Magda Gerber vadindavo savo stebuklingu žodžiu:

3) Laukite.

Priežastis, dėl ko turėtume laukti, yra ta, kad mes turime tokią pamatinę pasitikėjimo nuostatą savo kūdikiu ar bet kurio amžiaus vaiku kaip kompetentingu ir gebančiu. Sunkumai, su kuriais jie susiduria, yra sunkumai, kuriuos jie patys tam tikra prasme pasirenka tam, kad kažko išmoktų ir, jei  įmanoma, mes neturėtume į tai kištis ir šiam procesui trukdyti.

Pavyzdžiui, mes nesikišame į vaiko žaidimą, jo įvairius tyrinėjimus ir bandymus, į tai, ką jis daro savo žaidime, kaip mokosi naudoti tam tikrą objektą. Visa tai priklauso vaikui. RIE Pagarbios tėvystės filosofijoje šis procesas yra labai vertinamas. Mes vertiname savo vaiko prigimtinį vidinį polinkį mokytis ir jo gebėjimą pačiam vadovauti savo mokymuisi bei pasiekti tai, kas jam tuo metu įdomu, ko jis nori išmokti. Ne tai, ką mes norime, kad jis pasiektų. Ir ne tai, ką mes norime, kad jis šiek tiek greičiau išmoktų, ar tai, dėl ko mes nerimaujame, kad jei neišmoks, tai jausis labai nusivylęs.

Pavyzdžiui, stebime, kaip kūdikis guli aukštielninkas. Matome, kaip jis sukasi, bando apsiversti ant pilvuko. Galbūt jis skleidžia tam tikrus garsus, kurie rodo, kaip jis stengiasi. Tuomet stebėdami mes įvertiname, ar šis sunkumas, su kuriuo jis susidūrė, yra jam pakeliamas, ar ne. Jei atrodo, kad kūdikiui tai nepakeliama, jei atrodo, kad vaikas dideliame strese, išsekęs ar labai kenčia, tuomet mes, žinoma, pasisiūlysime jį paimti ant rankų. Tačiau jei taip nėra, mes tiesiog galime vaikui pripažinti jo pastangas įvardindami: “Atrodo, kad tu stengiesi kažką padaryti, bandai apsiversti?”.

Mums būtų taip paprasta padėti vaikams visose situacijose: apversti juos patiems, pakelti juos, sudėti kaladėles vieną ant kitos vietoje jų, sudėti puzlę. Mes galime padaryti visus šiuos dalykus, bet kai mes tai padarome, atimame iš vaiko galimybę pajausti tą “Man pavyko, aš padariau” momentą – pajausti tą nuostabią galios savo gyvenime ir gebėjimo dovaną. Mes kartais atimame tai iš vaiko, nes esame žmonės ir nenorime matyti, kaip mūsų vaikui sunku. Taip nutinka ir tai normalu, tačiau, jei vertiname savo vaiko kompetencijos ir galios savo gyvenime jausmą, kuris padės jam noriai ir džiaugsmingai mokytis visą gyvenimą, šioje vietoje turime būti sąmoningi.

Janet Lansbury daugybę metų dirbo su vaikais “Tėvų, kūdikių ir mažylių užsiėmimuose”. Ji rašo, kad jai labai pažįstamas jausmas, kai norisi vaikui parodyti tam tikrą daiktą, kuris taip tinka prie to, ką vaikas žaidžia. Štai tie kamuoliukai, kurie panašūs į tuos, kur vaikas turi, jis juk gali ridenti juos visus kartu. Jai kildavo tiek daug idėjų, ką galima pridėti prie to, ką vaikas veikia arba kaip tą patobulinti, kad jam būtų patogiau, įdomiau. Janet Lansbury išmoko stebėti ir laukti, nes stebėjimas vyksta kartu su laukimu, ir tuomet neišvengiamai vaikas padarydavo kažką visiškai kitokio nei ji įsivaizdavo. Vaikai padaro viską savo būdu. Pavyzdžiui, jie čiuožia vaikiškais žaidimo laipteliais pilvu galva žemyn – visiškai priešingai tam, ką mes įsivaizduojame kaip turėtų būti. Juk jie turėtų apsisukti, kad liptų laiptais žemyn, ar ne? Paprastai vaikai to nedaro. Jie randa savo būdą nusileisti žemyn.

Taigi vaikai nuolat nustebina. Tai padaro tėvystę daug įdomesne, malonesne ir maloniai stebinančia bei padeda mums pamatyti, kokie gabūs mūsų vaikai, kokie jie įdomūs, kokios kūrybingos jų idėjos, daug geresnės ir tinkamesnės jiems nei mūsų idėjos, kurias norime pasiūlyti. Mes tiesiog galime tuo džiaugtis.

Kartais tėvai klausia: “O kas jei mano vaikas paprašo manęs pagalbos?”. Dažnai taip būna dėl to, kad mes praeityje kažką už juos padarėme, bet bet kuriuo atveju, tarkime, kad vaikas paprašo mūsų pagalbos. Konkrečiau – paprašo pagalbos žaidimo metu. Prašomi pagalbos, mes visuomet atsakome “Taip”. Niekada nesakome: “Ne, aš tau nepadėsiu”. Mes sakome “taip”, bet pagalba, kurią mes suteiksime nėra kažko padarymas už vaiką. Tokiu atveju tai – ne pagalba, tai nepadeda vaikui pasijausti labiau pasitikinčiu, gebančiu ir norinčiu pačiam daryti įvairius dalykus.

Taigi mes sakome “Taip, gerai, padėsiu” ir dažnai būna taip, kad vaikui tiesiog reikėjo to žinojimo, kad mama ar tėtis yra šalia ir jį palaiko. Ir tuomet vaikas pats viską padaro. Tačiau jei praeityje tėtis ar mama darė už vaiką tam tikrus dalykus, tuomet vaikas greičiausiai paduos, pavyzdžiui, gertuvę tėčiui ar mamai, kad jie ją atidarytų, nors jau ir pats tai gebėtų padaryti. Jei dangtelis stipriai užsuktas, tuomet tėvai gali truputėlį jį atlaisvinti, palaikyti gertuvę, jei vaikas prašo, bet tai ir viskas. Tėvai galėtų pasakyti kažką panašaus į: “Taip, žinau, kad seniau aš tau atsukdavau dangtelį, bet dabar to nedarysiu, nes tai tau nepadės išmokti pačiam atsidaryti”.

Galbūt tuomet vaikas nusimins, bet viskas gerai. Tai yra sveika nusivylimo reakcija, kai vaikas viduje jaučiasi maždaug taip: O kas jei aš dar negalėsiu to padaryti pats arba Aš dabar jaučiuosi nejaukiai, nes esu įpratęs, kad tu tai padarai už mane.

Kai skubame įsiterpti į vaikų veiklą, skubame jiems padėti ir nepraktikuojame “laukimo”, mes sukuriame vaikams klaidingą priklausomybės nuo mūsų jausmą. Taigi į vaiko pagalbos prašymą mes visuomet atsakome “taip”, ateiname pas jį pakviesti, prieiname arčiau prie vaiko. Tuo metu jam skiriame visą nepadalintą savo dėmesį, nes jei mūsų dėmesys krypsta į kitą veiklą, telefoną ar pan., negalėsime vaikui padėti. Mūsų vidinė nuostata skambėtų maždaug taip: “Aš padėsiu tau skirdama visą savo dėmesį, palaikydama tave tavo užsiėmime”. Mums nereikėtų sakyti: “Tu gali tai padaryti, pasistenk, na dar truputį”, nes tai sukuria vaikui daugiau įtampos ir spaudimo: “Mano tėvai nori, kad aš tai padaryčiau, jie galvoja, kad aš jau turėčiau tą mokėti padaryti”. Todėl mes tiesiog esame šalia. Kvėpuojame, kad jaustumėmės patogiai ir pasitikime vaiku ir jo mokymosi procesu.

Jei vaikas bando įgyti kokį nors fizinį įgūdį, pavyzdžiui, jis kopia laiptais ar kopėčiomis, mes būsime šalia, kad jis būtų saugus. Galbūt jam pasakysime: “Aš esu čia, kad tu būtum saugus. Neleisiu tau susižeisti”. Ir viskas. Toks būtų pirmas etapas. Tam, kad vaikas įgytų kuo daugiau pasitikėjimo savimi, savo galių pajautimo, savęs kaip gebančio suvokimo, mes vaikui padedame palaipsniui, etapais.

Antras etapas – mes atspindime vaikui, kas vyksta, ir duodame žodinę instrukciją, pavyzdžiui: “Man atrodo, kad tu čia įstrigai. Ar taip ir yra, jautiesi įstrigęs?” Taigi mes pripažįstame vaiko jausmus ar mintis – tai, ką vaikas mums išreiškia. Šiek tiek palaukiame ir tuomet galbūt sakome: “Pabandyk padėti savo vieną pėdą ant šio laiptelio žemiau, išeitų tau taip padaryti?”

Tarkime, kad vaikas ima vis labiau jaudintis ir atrodo, kad jam neišeis nulipti. Taigi toliau (kaskart lukteldami, kad viskas vyktų palaipsniui, etapais ir kaskart pripažindami vaikui jo jausmus) mes galėtume sakyti ką nors panašaus į: “Gal tau padėti pajudinti tą pėdą, kuri yra įstrigusi?” “Na štai, ji jau gali judėti žemyn. Nori pamėginti?” Tarkime, vaikas vis dar negali, nes jaučiasi įstrigęs. Taigi tuomet mes galime perkelti jo pėdą žemyn. Taigi esmė ta, kad aš nepaimu vaiko ir nenukeliu nuo kopetėlių, kas mums suaugusiems taip paprasta, o tiesiog atlieku patį minimaliausią veiksmą, kad jam padėčiau judėti, tačiau neatimu iš vaiko to patyrimo lipti žemyn pačiam.

Žinoma, jei skubame ar labai nekantraujame, mes neprivalome padėti vaikui tais etapais, kuriuos nupasakojau, bet visada kai tik įmanoma leiskite vaikui pasiimti sau naudos iš kiekvieno patyrimo. Tuomet vaikai išmoksta: kai kurie dalykai yra sunkūs, man gali būti neramu ir sunku, bet po kurio laiko tas nepatogumas ir sunkumas praeina, aš tai įveikiu.

Mes galime bandyti tokį požiūrį vaikams įskiepyti žodžiais, bet tik per patirtį vaikai išmoks, kad jie gali įveikti sunkumus. Patyriminis mokymasis visais savo pojūčiais, eksperimentavimas – pats geriausias būdas vaikams mokytis.

Taigi tai buvo numeris trečias, “laukite”.  

Numeris ketvirtas:

4) Nubrėžkite ribas kuo anksčiau.

Taigi laukimo principas taikomas kalbant apie vaiko raidą, vaiko žaidime ir tais atvejais, kai vaikas turi išspręsti kokią nors problemą. Ankstyvas ribų nubrėžimas taikomas tokiam vaiko elgesiui, kuris, mūsų nuomone, trukdo pačiam vaikui, taip pat tokiam elgesiui, kai mes patys jaučiamės nemaloniai, nes vaikas su mūsų daiktais arba su mūsų kūnu daro tai, ko nenorim. Šiais atvejais kuo anksčiau nubrėžkite ribas ir darykite tai su pasitikėjimu ir tokia lengvumo nuostata.

Pavyzdžiui, kai matome savo vaiką atbėgantį pas mus su tokia stipria energija ir jaučiame, kad jis tuoj trenksis į mus, ištiesiame ranką ir jį sustabdome: „Matau, kad tu labai skubi link manęs. Kai tu prieisi ramiai, aš mielai paimsiu tave ant kelių”. Tai sakome nelaukdami kol vaikas jau užšoks ant mūsų. Jei užšoktų, tada galime pasakyti: „Nulipk, man tai nepatinka“, bet jau tada mes greičiausiai būname susierzinę dėl savo vaiko elgesio, nukentėję nuo jo ir ramiai nebegalime jam padėti sureguliuoti savo impulsyvaus elgesio.

Anksti nubrėžti ribas pavyksta, kai suprantame, kad vaikų elgesys daugumoje atvejų yra labai impulsyvus. Pusę tų atvejų vaikai net patys nežino, kodėl taip elgiasi. Todėl jei nustatydami ribas mes per ilgai lūkuriuojame ir dvejojame, daug didesnė tikimybė, kad mes susierzinsime, nebegalėsime išlikti ramūs, pasitikintys ir su lengvumu nubrėžiantys vaiko elgesio ribas. Ta iš tėvų sklindanti ramybė ir pasitikėjimas nuramina vaikus, sušvelnina jų elgesį, vaikai jaučiasi maždaug taip: Mano tėvai gali su manimi susitvarkyti. Jie čia vadovauja ir mano elgesys jų negąsdina, aš nesu jiems problema.

Pavyzdžiui, jeigu vaikas bėga link kūdikio ir mes viduje dvejojame nubrėždami ribas, nes mąstome: Aš nenoriu sutrukdyti vaikui kurti santykio su broliu/sese – nesijaudinkite dėl to. Jūsų vaikui bus daug naudingiau, jei jis pajaus, kad jūs kontroliuojate situaciją ir galite jį sustabdyti.

Taigi šioje vietoje būtų galima ištiesti ranką arba padėti abi rankas ant vaiko ir švelniai pasakyti: “Atrodo, kad tu labai greitai bėgi link brolio/sesės. Tai gali būti nesaugu, todėl aš tave čia sustabdysiu. Jei eisi iš lėto, galėsi prie jo/jos prieiti arčiau”. Kai matome, kad vaikas juda lėtai, ramiai, galime jam leisti prieiti prie kūdikio, galbūt pasilenkti prie jo veiduko, bet mes vis tiek laikome savo ranką netoliese pasiruošę sulaikyti vaiką, nes nenorime, kad jie susitrenktų galvomis arba vyresnėlis staiga kaip nors šiurkščiai pasielgtų, kadangi toks elgesys labai labai įprastas mažiems vaikams, kurių šeimoje gimė brolis ar sesė. Šioje naujoje pasikeitusioje šeimos situacijoje jie jaučiasi praradę kontrolę ir dažnai elgiasi labai impulsyviai.

Numatykite įvykius, tikėkitės tam tikro elgesio, kuris, žinote, būdingas jūsų vaikui panašioje situacijoje. Pavyzdžiui, pasakykite vaikui: “Aš palieku tave saugioje vietoje, o pati nueisiu į vonią, greitai grįšiu”. Nelaukite, kol vaikas įeis į vonią kartu su jumis ir ims ten daryti dalykus, kurių jūs nenorite, kad jis darytų. Taigi numatykite tai ir nubrėžkite ribą savo vaikui prieš prasidedant tam tikrai situacijai, nes tik tuomet galėsite išlikti ramūs, švelnūs ir tvirti, o tai vaikams labai svarbu.

Šis ankstyvo ribų nubrėžimo principas įgyvendinamas kartu su kitu principu numeris penki:

5) Netinkamas elgesys – tai vaiko pagalbos prašymas

Ši pagalba, kurios vaikas prašo savo netinkamu elgesiu, gali būti įvairaus lygio. Ji gali būti labai nedidelė – štai pavyzdys, ką vaikas jums pasakytų, jei galėtų įvardinti savo savijautą: padėk man jaustis saugiai, jausti, kad tu valdai situaciją, nes kai aš pačiumpu akinius tau nuo veido, tu tampi labai šiurkštus ir piktas ir man tada tampa baisu, bet kažkas mano viduje verčia mane vėl ir vėl imti tuos akinius, nors aš iš tikrųjų nenoriu to daryti. Aš suprantu, kad tai tave pykdo, bet kai jaučiu, kad mano elgesys tave gali taip paveikti, man nejauku ir aš tai kartoju, nes noriu suprasti, kas čia vyksta.

Vaikai dažnai jaučiasi taip ar panašiai, bet sąmoningai jie patys to nesuvokia. Dar vienas pavyzdys, ką vaikas galėtų pasakyti, jei mokėtų: “Aš savęs visai nevaldau, mušu ir stumdau vaikus parke”. Taigi kaip mes padėsime savo vaikui šioje situacijoje? Idealiu atveju kuo anksčiau nubrėšime ribas, būsime prie savo vaiko dar iki jam užgaunant kitus vaikus, numatysime, kas gali nutikti: Atrodo, kad mano vaikui šiandien yra sunki diena arba Jis atrodo labai pavargęs. Dėl kažkokių priežasčių jis šiandien taip elgiasi. Aš prieisiu ir jį sustabdysiu. Ateisiu ir būsiu šalia jo. Taigi mes būname tuo vadinamuoju “asmens sargybiniu”, tiesiog būname šalia vaiko ir užtikriname, kad nieko blogo neįvyktų, esame pasiruošę įsiterpti ar fiziškai švelniai sulaikyti vaiką. Galbūt mes nusprendžiame jau važiuoti namo kol vaiko elgesys dar nepablogėjo, nes paprastai toks elgesys savaime nepraeina ir nepagerėja. Paprastai tokiais momentais elgesys tik blogėja.

Taigi iš esmės mes būname savo vaiko “advokatais”, padedame jam, kai jis negali pats sau padėti, t.y. sureguliuoti savo elgesio. Tuomet mes būname tuo saugumą sukuriančiu žmogumi, tuo superherojumi, kurio tokiais momentais mūsų vaikui taip reikia.

Ir visa tai nėra lengva. Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip mes suvokiame vaiko netinkamo elgesio priežastis. Jei manome, kad toks vaiko elgesys yra pagalbos prašymas: mano vaikui reikia mano pagalbos. Aš aiškiau nustatysiu elgesio ribas (jei tai yra tai, ko vaikui reikia). Arba Aš su didesniu pasitikėjimu ir lengvumu nustatysiu ribas, nes vaikas kartoja tą patį elgesį dėl to, kad aš dvejoju. Aš pasitikiu savimi, valdau situaciją ir kaip galėdamas geriau atsakysiu į klausimą, kurį man užduoda vaikas savo elgesiu. Aš žinau, kad vaiko elgesys atspindi jo šiuo metu jaučiamo streso ar nerimo lygį.

Kiekvienu gyvenimo momentu vaikai elgiasi kaip gali geriausiai. Taigi netinkamą ar neraminantį vaiko elgesį mes priimsime kaip pagalbos prašymą. Tai labai palengvins mūsų gyvenimą.

Kartais mes manome, kad vaiko elgesio priežastis yra tai, kad jis specialiai nori mus įskaudinti arba kad jis tiesiog yra blogas vaikas arba kad jis taip elgsis ir toliau iki kol jam sukaks 18, todėl geriau jau jį dabar pamokyti kaip elgtis… Pamoka, kurios sunkiu momentu vaikui reikia yra jautimas, kad mes esame jo pusėje, mes jam padėsime, kai jis negalės pats sau padėti ir mes suprantame, kad jis yra dar nebrandus žmogus, kuris taip reaguoja ir elgiasi dėl jaučiamo streso, nerimo, nuovargio, kad jis, kaip būdinga vaikams, labai labai lengvai praranda emocinę pusiausvyrą, savireguliaciją.

Vaikai yra žmonės, kaip ir suaugę, bet jie yra kitokiame brandos lygyje nei mes. Šiame brandos lygyje jie dar neturi tokios savikontrolės, kokią turime mes. Net jei kartais atrodo ne pagal metus išmintingi, vaikai yra maži. Jiems vis dar reikia mūsų pagalbos.

Gerai, numeris šeštas:

6) Frazė “Aš tau neleisiu…”

Tai vienintelis principas iš viso sąrašo, kuris pabrėžia labai konkrečius žodžius, sakomus vaikui. Nors ankstesniuose pavyzdžiuose buvo pateikiama daug frazių, kurias tėvai galėtų pasakyti savo vaikui, iš tiesų nėra taip, kad jei pasakysime tuos ir kitus žodžius, vaikas ims elgtis kitaip, nes esmė ne žodžiuose, kuriuos sakome. Esmė yra mūsų nuostatose ir ketinimuose, kurie kyla iš to, ką mes jaučiame ir dar iš to, kaip mes suvokiame situaciją, savo vaiką ir savo kaip tėvų vaidmenį.

Frazė “Aš tau neleisiu” primena mums, kad kai vaikams reikia mūsų pagalbos, mes stengiamės su jais išlaikyti asmeninį, tikrumu ir nuoširdumu paremtą “aš-tu” ryšį. Kartais koreguodami vaiko elgesį tėvai formuluoja draudimą su žodžiu “mes”, pavyzdžiui: “Mes nesimušam”. Kartais kalbame su vaiku trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui: “Mamai nepatinka kai tu… Mama nenori, kad tu…”. Daugeliui tai yra įprastos formuluotės. RIE Pagarbios tėvystės filosofijos kūrėja Magda Gerber pasiūlė kitą formuluotę draudimams išsakyti: “Aš tau neleisiu”.

Kodėl svarbi ši formuluotė? Ji sukuria ryšį “Aš ir tu”. Aš kreipiuosi pirmuoju asmeniu ir aš kuriu su tavimi ryšį. Gali atrodyti nesvarbu, kaip mes formuluojame draudimą, tačiau, pavyzdžiui, jei sakome trečiuoju asmeniu: “Mamytė ir tėvelis nenori, kad tu taip darytum”, vaikas ir mes patys jaučiame šiuos žodžius visai kitaip nei formuluotume juos pirmuoju asmeniu. Tiesus kreipimasis į vaiką pirmuoju asmeniu yra vaikui aiškesnis ir rodo, kad mes pasitikime savimi ir savo žodžiais. Mums toks kreipimasis primena, kad mes vadovaujame savo vaikui. Mes nesistengiame perkelti to vadovavimo į kitą asmenį, į “kitą mamytę”, stovinčią šalią, kuri lyg ir ne aš.

Čia esame tu ir aš, ir aš tau neleisiu. Tokiu pasakymu transliuojame vaikui žinutę: Aš esu čia, aš tau padėsiu, sustabdysiu tave kai reikės, nesupyksiu ant tavęs jei manęs neklausysi. Tiesiog padėsiu tau sustoti netinkamai elgtis. Aš neleidžiu tau žaisti su daiktais šioje spintelėje ir aš sustabdau tave prieš tau ją atidarant. Iš anksto nustatau ribas, nes šiuo metu esu tokios nuotaikos, kai man nesinori visko tvarkyti, todėl neleisiu tau kraustyti daiktų. Galbūt kitą kartą tau tai leisiu, kai būsiu geriau nusiteikusi, bet šiandien nesu ir atsižvelgiu į savo savijautą. Taigi, mano vaike, aš tave sustabdysiu.

Dabar tu ir vėl nori tai daryti, vėl eini prie spintelės. Aš tau neleisiu. Eikime į kitą kambarį. Aš tau neleisiu kraustyti spintelės.

Ir mes nusivedame vaiką tolėliau nuo objekto, kuris iššaukė jo impulsyvų elgesį. Šioje vietoje labai gelbsti vadinamosios “Taip” erdvės. Tai saugios vietos, kurias mes namuose specialiai paruošiame vaikui, ir jose jis gali daryti ką tik panorėjęs ir mums nereikia sakyti: nedaryk to, nedaryk ano. Tokioje erdvėje vaikas gali jaustis visiškai laisvai ir viską tyrinėti taip, kaip jam norisi.

Gerai. Dar vienas principas. Numeris septyni.

7) Pasitikėjimo ir užtikrintumo momentas (confident momentum) pereinamaisiais laikotarpiais

Kasdieniniai pereinamieji laikotarpiai (angl. transitions), tokie kaip išėjimas iš namų, ėjimas miegoti ir pan., mažiems vaikams yra emociškai labai sudėtingi. Taip yra todėl, kad mažų vaikų raida labai intensyvi, juose vyksta daug pokyčių, todėl jie labai jautriai priima visus, net ir mažus pasikeitimus, vykstančius jų gyvenime. Per šiuos mini pereinamuosius laikotarpius, vykstančius kiekvieną dieną, vaikai dažnai emociškai palūžta ir jiems tais laikotarpiais labai reikia mūsų pagalbos. Šis lotyniškas terminas – confident momentum – reiškia tokį tvirtą pasitikėjimą savimi ir užtikrintumą, kuriais reikės apsiginkluoti, nes vaikui bus emociškai sudėtinga laukiančiame pereinamajame laikotarpyje. Mes primename sau: dabar man reikės confident momentum, nes mes eisime sėstis į mašiną arba  Aš padėsiu savo vaikui apsirengti į mokyklą, nors jis ir gali tai padaryti pats, bet kadangi tai emociškai sudėtingesnis dienos metas, vaikui prireiks mano pagalbos, tvirtumo ir užtikrintumo.

Confident momentum nereiškia, kad kažką darome greitai ar nepagarbiai, nemandagiai, grubiai. Tai reiškia, kad mes nepaliekame vietos vaiko atidėliojimui. Pavyzdžiui, vaikas pradeda mautis kojines ir tada sako: “Ne, aš nenoriu šitų kojinių” arba “Aš einu dar pasižiūrėsiu, kas ten kampe padėta”. Žaidimo metu mes leistume vaikui tai daryti, labai sveikintina tyrinėti ir eksperimentuoti su viskuo, kas saugu, tačiau dabar mes negalime to leisti, nes turime nuvykti iš taško A į tašką B ir nenorime, kad mūsų vaikas įstrigtų šiame pereinamajame išvykimo iš namų laikotarpyje. Taigi tokiais atvejais mes sakome vaikui: “Tu galėsi pasižiūrėti tą daiktą vėliau, kai grįšim, bet dabar mes turime ruoštis išeiti. Žiūrėk, aš tau padėsiu apsiauti batus”. Ir galbūt kartais mums reikės paimti vaiką į rankas ir nunešti jį į mašiną bei pasodinti į kėdutę. Nors mes visada siūlome vaikui viską daryti pačiam, bet turime gerai įvertinti, ar jis emociškai sugebės tai padaryti pats, ar šiandien jam tai yra per sunku. Stengiamės tai kuo anksčiau pastebėti ir pajausti. Jei pamatome: atrodo, kad vaikui sunku, jis “įstrigo” šiame išėjimo procese, ką gi, aš pabūsiu jo superherojus ir jam padėsiu. Todėl sakome: “Štai, aš tau padėsiu, eime”.

Gali atrodyti, kad šiuo pasitikėjimo ir užtikrintumo momentu pereinamuosiuose laikotarpiuose mes fiziškai daug padedame vaikui, tačiau kai mes pasitikintys, nusiteikę judėti pirmyn į tikslą, nors ir žinom, kad susidursim su vaiko pasipriešinimu, vaikas tai jaučia ir fizinės pagalbos vaikui prireikia mažiau nei galima tikėtis. Mes viduje puoselėjame tokią nuostatą: Vaiko elgesys manęs neišmuš iš vėžių, nesustabdys mūsų išėjimo proceso. Aš dabar esu “pasitikėjimo ir užtikrintumo režime”. Aš pasiruošęs tiesiog paliesti ranka tavo nugarą, paimti tavo ranką ir palydėti tave. Visa tai darau su pasitikėjimu ir ramybe.

O tėvų užtikrintumas ir pasitikėjimas savimi vaikams labai daug reiškia. Jie tai iškart pajaučia. Mūsų ramybė, pasitikėjimas, užtikrintumas juos atpalaiduoja. Jie jaučiasi saugūs. Jie jaučiasi taip: Aš esu mažas vaikas ir mano tėvai gali viską padaryti. Jie nelaukia kol aš nuspręsiu, kaip elgtis šioje situacijoje. Jie čia priima sprendimus, o aš priimu sprendimus savo žaidime, tai sritis, kur aš vadovauju.

Taigi dar kartą 7 dalykų, kuriuos reikėtų prisiminti tėvams kiekvieną dieną, sąrašas:

Leiskite jausmams tiesiog būti

Pripažinkite vaiko jausmus ir mintis

Laukite

Nubrėžkite ribas kuo anksčiau

Netinkamas elgesys – tai vaiko pagalbos prašymas

Frazė “Aš tau neleisiu…”

Pasitikėjimo ir užtikrintumo momentas pereinamuosiuose laikotarpiuose

 

Ir dar vienas dalykas, kuris pats svarbiausias iš visų: būkite geri sau.

Būkite kantrūs su savimi. Kiekvieną dieną sau priminkite, kad vaikų auginimas – tai procesas, kelionė. Mes niekada nebūsime tobuli. Mes tiesiog einame pirmyn ir mokomės kartu su savo vaikais.

 

Su autorės Janet Lansbury leidimu išversta iš:

https://www.janetlansbury.com/2022/03/7-daily-reminders-for-parents/