Antras principas: pripažinkite vaiko jausmus ir mintis
(Straipsnio 7 vaikų auginimo principai, kuriuos tėvams reikėtų prisiminti tėvams kiekvieną dieną II dalis, autorė Janet Lansbury)
Kai mūsų vaikas ką nors išreiškia, net jei tai mus išgąsdina, pavyzdžiui: “Nekenčiu savo sesės” arba “Nekenčiu savo mamos”, vietoje to, kad imtume tai neigti, mes prisimename ir tikime, kad tai, jog vaikas pasidalino šia mintimi yra daug pozityviau nei tai, jei jis būtų to nepadaręs. Mes nieko negalime padaryti, kad tas jausmas dingtų – tai ne vaiko ir ne mūsų galioje. Viskas, ką mes galime, tai pripažinti tą jausmą: “Tavo sesė tave labai pykdo. Įdomu, kas vyksta tarp jūsų?” arba “Skamba tarsi tau labai nepatiko tai, ką mama padarė.”
Mes nesistengiame vaikui pasakyti kažko daug. Mes tiesiog parodome jam, kad esame atviri jo jausmams ir mintims. Kad girdim jį, kad norim sužinoti daugiau apie jį.
Dažnai žmonės turi neteisingą įsivaizdavimą, kad jei jie tiesiog pasakys tam tikras frazes, pavyzdžiui, kad pripažįsta jo jausmus ir mintis, tai tie žodžiai ir bus tai, kas padės vaikui. Kartais taip įvyksta, tačiau kartais pasakyti žodžiai gali nuliūdinti vaiką, nes jis jaučia, kad mes sakome žodžius, bet nesame nuoširdūs ir iš tiesų empatiškai jo nesuprantame, neužjaučiame.
Taigi aš galiu pasakyti: “Aš matau, kad supykai ant sesės” arba “Aš suprantu, kad supykai ant sesės” – aš žodžiais pripažįstu vaiko jausmus, bet nesu atviras su savo vaiku ir iš tiesų nuoširdžiai suprantantis ir priimantis jo jausmus. Tame yra didžiulis skirtumas. Štai dėl ko kartais tėvai sako, kad jausmų pripažinimas jų vaikui neveikia, kad jų vaikas tuomet sako: “Baik. Aš nenoriu to klausyti.” Taip dažnai nutinka dėl to, kad mūsų noras toje situacijoje, kai mes pripažįstame vaiko jausmus, yra maždaug toks: “Gerai, aš sakau, ką turėčiau pasakyti. O dabar tiesiog nustok”. Viduje mąstome: “Tu neturėtum taip jaustis” arba “Negerai, kad tu jauti tą jausmą”. Tačiau visa tai prieštarauja tam, ko mes siekiame vaiko jausmų pripažinimu.
Tikras jausmų pripažinimas gali įvykti tik tuomet, kai mes pasitikime vaiku, jo jausmų išraiška ir leidžiame jausmams tiesiog būti. Jausmų pripažinime svarbiausia tai, ką mes patys jaučiame ir kokį požiūrį puoselėjame viduje ir kokia mūsų intencija, kai mes pripažįstame jausmus. Kitu atveju vaikai, kurie, nepaisant to, ką mes sakome, mato, ką mes jaučiame ir galvojame, gauna tokią žinutę: Aš dabar labai nejaukiai jaučiuosi, man tai labai nepatinka ir noriu, kad tu liautumeisi. Ir į šią nenorom tėvų siunčiamą žinutę vaikai ima reaguoti sakydami: “Baik kalbėti! Nebesakyk to!”, o tai reiškia: “Tu neleidi man dalintis jausmu”.
Taigi “jausmų pripažinimas” turi būti nuoširdus ir tikras. Mes neprivalome iki galo įsijausti į vaiko savijautą. Kartais mes negalėsime empatiškai vaiko suprasti, nes tai, ką vaikas išreiškia, atrodys per daug neprotinga ir neteisinga, bet bent jau priimkime tai ir būkime tam atviri. Nesistenkime pasakyti per daug. Tiesiog pasitikėkime vaiku, priimkime ir pripažinkime jo jausmus.
Su autorės Janet Lansbury leidimu išversta iš:
https://www.janetlansbury.com/2022/03/7-daily-reminders-for-parents/
Trečias principas: laukite (Straipsnio 7 vaikų auginimo principai, kuriuos reikėtų prisiminti tėvams kiekvieną dieną III dalis, autorė Janet Lansbury) Priežastis, Skaityti daugiau
Galbūt jau esate šį bei tą girdėję apie, mano nuomone, vieną labiausiai atitinkančių vaiko raidą bei psichologinį funkcionavimą ir taip Skaityti daugiau
