Trečias principas: laukite
(Straipsnio 7 vaikų auginimo principai, kuriuos reikėtų prisiminti tėvams kiekvieną dieną III dalis, autorė Janet Lansbury)
Priežastis, dėl ko turėtume laukti, yra ta, kad mes turime tokią pamatinę pasitikėjimo nuostatą savo kūdikiu ar bet kurio amžiaus vaiku kaip kompetentingu ir gebančiu. Sunkumai, su kuriais jie susiduria, yra sunkumai, kuriuos jie patys tam tikra prasme pasirenka tam, kad kažko išmoktų ir, jei įmanoma, mes neturėtume į tai kištis ir šiam procesui trukdyti.
Pavyzdžiui, mes nesikišame į vaiko žaidimą, jo įvairius tyrinėjimus ir bandymus, į tai, ką jis daro savo žaidime, kaip mokosi naudoti tam tikrą objektą. Visa tai priklauso vaikui. Pagarbios tėvystės filosofijoje šis procesas yra labai vertinamas. Mes vertiname savo vaiko prigimtinį vidinį polinkį mokytis ir jo gebėjimą pačiam vadovauti savo mokymuisi bei pasiekti tai, kas jam tuo metu įdomu, ko jis nori išmokti. Ne tai, ką mes norime, kad jis pasiektų. Ir ne tai, ką mes norime, kad jis šiek tiek greičiau išmoktų, ar tai, dėl ko mes nerimaujame, kad jei neišmoks, tai jausis labai nusivylęs.
Pavyzdžiui, stebime, kaip kūdikis guli aukštielninkas. Matome, kaip jis sukasi, bando apsiversti ant pilvuko. Galbūt jis skleidžia tam tikrus garsus, kurie rodo, kaip jis stengiasi. Tuomet stebėdami mes įvertiname, ar šis sunkumas, su kuriuo jis susidūrė, yra jam pakeliamas, ar ne. Jei atrodo, kad kūdikiui tai nepakeliama, jei atrodo, kad vaikas dideliame strese, išsekęs ar labai kenčia, tuomet mes, žinoma, pasisiūlysime jį paimti ant rankų. Tačiau jei taip nėra, mes tiesiog galime vaikui pripažinti jo pastangas įvardindami: “Atrodo, kad tu stengiesi kažką padaryti, bandai apsiversti?”.
Mums būtų taip paprasta padėti vaikams visose situacijose: apversti juos patiems, pakelti juos, sudėti kaladėles vieną ant kitos vietoje jų, sudėti puzlę. Mes galime padaryti visus šiuos dalykus, bet kai mes tai padarome, atimame iš vaiko galimybę pajausti tą “Man pavyko, aš padariau” momentą – pajausti tą nuostabią galios savo gyvenime ir gebėjimo dovaną. Mes kartais atimame tai iš vaiko, nes esame žmonės ir nenorime matyti, kaip mūsų vaikui sunku. Taip nutinka ir tai normalu, tačiau, jei vertiname savo vaiko kompetencijos ir galios savo gyvenime jausmą, kuris padės jam noriai ir džiaugsmingai mokytis visą gyvenimą, šioje vietoje turime būti sąmoningi.
Janet Lansbury daugybę metų dirbo su vaikais “Tėvų, kūdikių ir mažylių užsiėmimuose”. Ji rašo, kad jai labai pažįstamas jausmas, kai norisi vaikui parodyti tam tikrą daiktą, kuris taip tinka prie to, ką vaikas žaidžia. Štai tie kamuoliukai, kurie panašūs į tuos, kur vaikas turi, jis juk gali ridenti juos visus kartu. Jai kildavo tiek daug idėjų, ką galima pridėti prie to, ką vaikas veikia arba kaip tą patobulinti, kad jam būtų patogiau, įdomiau. Janet Lansbury išmoko stebėti ir laukti, nes stebėjimas vyksta kartu su laukimu, ir tuomet neišvengiamai vaikas padarydavo kažką visiškai kitokio nei ji įsivaizdavo. Vaikai padaro viską savo būdu. Pavyzdžiui, jie čiuožia vaikiškais žaidimo laipteliais pilvu galva žemyn – visiškai priešingai tam, ką mes įsivaizduojame kaip turėtų būti. Juk jie turėtų apsisukti, kad liptų laiptais žemyn, ar ne? Paprastai vaikai to nedaro. Jie randa savo būdą nusileisti žemyn.
Taigi vaikai nuolat nustebina. Tai padaro tėvystę daug įdomesne, malonesne ir maloniai stebinančia bei padeda mums pamatyti, kokie gabūs mūsų vaikai, kokie jie įdomūs, kokios kūrybingos jų idėjos, daug geresnės ir tinkamesnės jiems nei mūsų idėjos, kurias norime pasiūlyti. Mes tiesiog galime tuo džiaugtis.
Kartais tėvai klausia: “O kas jei mano vaikas paprašo manęs pagalbos?”. Dažnai taip būna dėl to, kad mes praeityje kažką už juos padarėme, bet bet kuriuo atveju, tarkime, kad vaikas paprašo mūsų pagalbos. Konkrečiau – paprašo pagalbos žaidimo metu. Prašomi pagalbos, mes visuomet atsakome “Taip”. Niekada nesakome: “Ne, aš tau nepadėsiu”. Mes sakome “taip”, bet pagalba, kurią mes suteiksime nėra kažko padarymas už vaiką. Tokiu atveju tai – ne pagalba, tai nepadeda vaikui pasijausti labiau pasitikinčiu, gebančiu ir norinčiu pačiam daryti įvairius dalykus.
Taigi mes sakome “Taip, gerai, padėsiu” ir dažnai būna taip, kad vaikui tiesiog reikėjo to žinojimo, kad mama ar tėtis yra šalia ir jį palaiko. Ir tuomet vaikas pats viską padaro. Tačiau jei praeityje tėtis ar mama darė už vaiką tam tikrus dalykus, tuomet vaikas greičiausiai paduos, pavyzdžiui, gertuvę tėčiui ar mamai, kad jie ją atidarytų, nors jau ir pats tai gebėtų padaryti. Jei dangtelis stipriai užsuktas, tuomet tėvai gali truputėlį jį atlaisvinti, palaikyti gertuvę, jei vaikas prašo, bet tai ir viskas. Tėvai galėtų pasakyti kažką panašaus į: “Taip, žinau, kad seniau aš tau atsukdavau dangtelį, bet dabar to nedarysiu, nes tai tau nepadės išmokti pačiam atsidaryti”.
Galbūt tuomet vaikas nusimins, bet viskas gerai. Tai yra sveika nusivylimo reakcija, kai vaikas viduje jaučiasi maždaug taip: O kas jei aš dar negalėsiu to padaryti pats arba Aš dabar jaučiuosi nejaukiai, nes esu įpratęs, kad tu tai padarai už mane.
Kai skubame įsiterpti į vaikų veiklą, skubame jiems padėti ir nepraktikuojame “laukimo”, mes sukuriame vaikams klaidingą priklausomybės nuo mūsų jausmą. Taigi į vaiko pagalbos prašymą mes visuomet atsakome “taip”, ateiname pas jį pakviesti, prieiname arčiau prie vaiko. Tuo metu jam skiriame visą nepadalintą savo dėmesį, nes jei mūsų dėmesys krypsta į kitą veiklą, telefoną ar pan., negalėsime vaikui padėti. Mūsų vidinė nuostata skambėtų maždaug taip: “Aš padėsiu tau skirdama visą savo dėmesį, palaikydama tave tavo užsiėmime”. Mums nereikėtų sakyti: “Tu gali tai padaryti, pasistenk, na dar truputį”, nes tai sukuria vaikui daugiau įtampos ir spaudimo: “Mano tėvai nori, kad aš tai padaryčiau, jie galvoja, kad aš jau turėčiau tą mokėti padaryti”. Todėl mes tiesiog esame šalia. Kvėpuojame, kad jaustumėmės patogiai ir pasitikime vaiku ir jo mokymosi procesu.
Jei vaikas bando įgyti kokį nors fizinį įgūdį, pavyzdžiui, jis kopia laiptais ar kopėčiomis, mes būsime šalia, kad jis būtų saugus. Galbūt jam pasakysime: “Aš esu čia, kad tu būtum saugus. Neleisiu tau susižeisti”. Ir viskas. Toks būtų pirmas etapas. Tam, kad vaikas įgytų kuo daugiau pasitikėjimo savimi, savo galių pajautimo, savęs kaip gebančio suvokimo, mes vaikui padedame palaipsniui, etapais.
Antras etapas – mes atspindime vaikui, kas vyksta, ir duodame žodinę instrukciją, pavyzdžiui: “Man atrodo, kad tu čia įstrigai. Ar taip ir yra, jautiesi įstrigęs?” Taigi mes pripažįstame vaiko jausmus ar mintis – tai, ką vaikas mums išreiškia. Šiek tiek palaukiame ir tuomet galbūt sakome: “Pabandyk padėti savo vieną pėdą ant šio laiptelio žemiau, išeitų tau taip padaryti?”
Tarkime, kad vaikas ima vis labiau jaudintis ir atrodo, kad jam neišeis nulipti. Taigi toliau (kaskart lukteldami, kad viskas vyktų palaipsniui, etapais ir kaskart pripažindami vaikui jo jausmus) mes galėtume sakyti ką nors panašaus į: “Gal tau padėti pajudinti tą pėdą, kuri yra įstrigusi?” “Na štai, ji jau gali judėti žemyn. Nori pamėginti?” Tarkime, vaikas vis dar negali, nes jaučiasi įstrigęs. Taigi tuomet mes galime perkelti jo pėdą žemyn. Taigi esmė ta, kad aš nepaimu vaiko ir nenukeliu nuo kopetėlių, kas mums suaugusiems taip paprasta, o tiesiog atlieku patį minimaliausią veiksmą, kad jam padėčiau judėti, tačiau neatimu iš vaiko to patyrimo lipti žemyn pačiam.
Žinoma, jei skubame ar labai nekantraujame, mes neprivalome padėti vaikui tais etapais, kuriuos nupasakojau, bet visada kai tik įmanoma leiskite vaikui pasiimti sau naudos iš kiekvieno patyrimo. Tuomet vaikai išmoksta: kai kurie dalykai yra sunkūs, man gali būti neramu ir sunku, bet po kurio laiko tas nepatogumas ir sunkumas praeina, aš tai įveikiu.
Mes galime bandyti tokį požiūrį vaikams įskiepyti žodžiais, bet tik per patirtį vaikai išmoks, kad jie gali įveikti sunkumus. Patyriminis mokymasis visais savo pojūčiais, eksperimentavimas – pats geriausias būdas vaikams mokytis.
Su autorės Janet Lansbury leidimu išversta iš:
https://www.janetlansbury.com/2022/03/7-daily-reminders-for-parents/
Ketvirtas principas: nubrėžkite ribas kuo anksčiau (Straipsnio 7 vaikų auginimo principai, kuriuos tėvams reikėtų prisiminti tėvams kiekvieną dieną IV dalis, Skaityti daugiau
Galbūt jau esate šį bei tą girdėję apie, mano nuomone, vieną labiausiai atitinkančių vaiko raidą bei psichologinį funkcionavimą ir taip Skaityti daugiau
