Šį kartą pakalbėkime apie vadinamąsias iracionalias vaikų baimes. Iracionalios baimės – tai tokios vaikų baimės, kurios mums, tėvams, atrodo keistos, nepagrįstos, kartais smulkmeniškos, ir mums sunku suprasti, kaip vaikas gali to bijoti.

Iracionalios baimės, tokios kaip, pavyzdžiui, vabzdžių ar tam tikrų gyvūnų, tamsos ar kaukių, ir kitos baimės (išsitepti, kad kažkas suluš ar suges ir pan.), yra labai įprastos ir normalios 2-6 m. vaikams. Jos dažniausiai iškyla kaip pasekmė kitų stiprių jausmų, kuriuos jaučia vaikas dėl įvairių gyvenimo aplinkybių – gimusio brolio/sesės, tėvų nesutarimų, pokyčių, susijusių su darželiu, taip pat paties vaiko sparčiu augimu, keitimusi ir kt. Visa tai vaikams sukuria kontrolės stokos, nestabilumo, nenuspėjamumo ar praradimo jausmus. Dažnai jie nesupranta, iš kur jiems kyla šie stiprūs jausmai ir tuomet tie jausmai persikelia, t.y. transformuojasi į tam tikras iracionalias baimes. Tokiais atvejais pakanka, kad vaiką truputėlį išgąsdintų ar nemaloniai nustebintų kažkoks objektas ir tai tampa baimės šaltiniu.

Kaip reaguoti kai vaikas bijo?

Svarbiausia – nenuvertinti, nesumenkinti vaiko baimės, sakant: “Nebijok, tai tik…”, “Čia nieko baisaus, žiūrėk…”. Mūsų kaip tėvų užduotis šioje vietoje yra ne pakeisti vaiko jausmą, sumažinti ar panaikinti jį, o padėti vaikui jį išgyventi. Nors tai, atrodo, yra priešinga mūsų intuicijai nuraminti vaiką, mes savo žodžiais ir veiksmais siunčiame vaikui žinutę: “Viskas gerai, tu gali bijoti, tai tiesiog tavo šiuo metu jaučiamas jausmas”. Tiesą sakant, mes net skatiname vaiką papasakoti daugiau apie savo baimę, patyrinėti ją, “pabūti” joje. Pavyzdžiui: “Matau, kad tave šie vabalai gąsdina… Tikiu, kad tau gali būti baisu juos pamačius… Papasakok, ką tu imi galvoti, kai juos pamatai?” Ir pan.

Dažnai tėvams gali būti baisu, kad jei jie skatins vaiką pasakoti apie savo baimę, ją išjausti, išgyventi, ta vaiko baimė padidės. Iš tiesų, yra priešingai. Tai, kad vaikas su mumis kalba apie savo baimę, dalinasi įvairiais jos niuansais, yra labai vertingas procesas, padedantis vaikui išgyti iš jo baimės.

Mes ne tik žodžiais pripažįstame vaiko išgyvenamą baimę, tačiau, ir tai labai svarbu, – bandome kiek įmanoma iš tikrųjų empatiškai suprasti, kad tas baimės objektas vaikui gali būti iš tikrųjų baisus. Tai nereiškia, kad mes kartu su vaiku pradedame bijoti, tačiau mes nuoširdžiai patvirtiname vaikui, kad jo jausmai normalūs, kad suprantame, jog jis gali taip stipriai bijoti.

Tačiau jei tėvai viduje jaučia stiprų susierzinimą arba nerimą dėl vaiko išgyvenamos baimės, tuomet vaikai negali “apdoroti” ir išreikšti šio savo jausmo ir iš jo išgyti, jie tarsi “užstringa” tame jausme. Taigi kai vaikai bando “apdoroti” savo nemalonias patirtis, jausmus, jiems labai reikaliga tėvų ramybė ir pasitikėjimas jais, kad tai, kaip jie “apdoroja” savo jausmus, yra geras ir sveikas procesas.

Vaikai turi nuostabius įgimtus gebėjimus patys natūraliai “perdirbti” savo jausmus: juos išreikšti ir apdoroti taip, kad šie jausmai nebetrukdytų jų gyvenimui, tereikia pasitikėti šiuo jų gebėjimu ir netrukdyti jiems.

Ko geriau nedaryti?

Kaip jau prieš tai rašiau, nereikia stengtis perkalbėti vaiko, kad nėra ko bijoti, taip pat nereikia nenatūraliai versti vaiko susidurti su savo baime, kad jis ją tokiu būdu įveiktų. Taip pat nereikia perdėtai ir nenatūraliai, visomis išgalėmis stengtis padėti vaikui išvengti situacijų, susijusių su jo baimės šaltiniu.

Tyrimai rodo, kad kai tėvai labai stengiasi apsaugoti vaiką nuo baimės šaltinio, iš vaiko aplinkos pašalinti tai, kas kelia baimę, jie tik padeda baimei stiprėti, nes taip nesąmoningai vaikui transliuoja žinutę, kad tai, ko jis iracionaliai bijo, yra tikrai baisu ir kad jis negalės ištverti tos baimės, susidūręs su ja.

Kaip dar padėti vaikui?

Labai pozityvu, kai vaikai vis pasakoja, kartoja tą pačią baimę sukėlusią situaciją – žodžiais arba žaidime. Mes tiesiog kantriai išklausome ir taip padedame vaikui tyrinėti savo jausmus. Toks nuolatinis kartojimas padeda vaikui suprasti savo išgyvenimus. Taip pat galima vaikui pasiūlyti nupiešti, nulipdyti ar kitaip išreikšti savo baimę, tačiau tai daryti be spaudimo, pasitikint vaiku, kad jis pats pasirinks geriausią būdą savo baimei išreikšti ir įveikti.

Taip pat mes galime paruošti vaiką situacijoms, kuriose gali būti objektų, kurie jį gąsdina, bei padėti jam jaustis patogiau ir labiau kontroliuojančiam situaciją atliekant tam tikrus pasiruošimo veiksmus, pvz.: “Mes važiuosime į gamtą, ten bus įvairių vabzdžių, ką galėtume padaryti, kad tu dėl to jaustumeisi ramiau? Gal norėtum pasipurkšti apsauginio skysčio?” Ir pan. Bet tai svarbu daryti norint suteikti vaikui šiokį tokį kontrolės jausmą, o ne bet kokia kaina išvengti jo baimės pajautimo. Ir taip, mes kartas nuo karto užtikriname vaikui, kad jis saugus, pasakome, kad pvz. pelėda jo neužpuls, jo namai saugūs ir pan., tačiau labiau susitelkiame į vaiko išgyvenamų jausmų pripažinimą.

Esu ne kartą patyrusi – kai tėvai vaikui parodo, kad jie nori daugiau išgirsti apie jo jausmus, drąsina jausmus išreikšti, parodyti, pripažįsta juos, yra atviri, smalsūs ir nenuvertinantys, neįtikėtina, kaip tuomet vaikais lengvai ir sklandžiai įveikia savo emocinius sunkumus.

 

P.S. Jei vaiko baimės stiprėja, persikelia į kitas sritis, galbūt vertėtų kreiptis psichologinės pagalbos.

 

Vaikų ir paauglių psichologė Irma Ratautienė