Šiame straipsnyje atsakysiu į klausimą, kurį gavau elektroniniu paštu. Su šia mama susirašinėjome rudenį, tačiau dėl įvairiausių aplinkybių tinklalaidę išleidžiu dabar. Taigi mamos klausimas buvo apie dažnose situacijose iš vaiko girdimą žodį “ne” ir atkaklų pasipriešinimą tėvų prašymams ar kasdieninėms pareigoms. Papasakosiu, ką tai galėtų reikšti, kas slypi už tokio pasipriešinimo, kokia galėtų būti tokio šio vaiko elgesio prasmė ir priežastys. Taip pat patarsiu, kaip geriausia reaguoti į šį ir panašų elgesį, kad padėtume vaikui ir sau patiems ateityje, kad tokio pobūdžio vaiko reakcijų mažėtų.

 

“Laba diena,

turiu tris sūnus – 2 metų, 4 metų ir 7 metų. Šiuo metu sunkiausia susitarti su 4-mečiu. Vos tik primenam jam, kad reikia kažką padaryti, jis labai garsiai šaukia „Ne!” ir griūna ant žemės arba bėga kur nors pasislėpti. Tokios situacijos pasitaiko daug kartų per dieną. Pavyzdžiui, kai primenam, kad grįžus iš lauko reikia nusiplauti rankas, kad reikia susitvarkyti pasinaudojus tualetu, kad reikia persirengti (ryte, vakare ar grįžus iš kažkur), kad reikia eiti praustis prieš miegą ir pan. Tokiais atvejais iš pradžių bandau paaiškinti, kodėl reikia tai daryti (praustis rankas, persirengti ar kt.) Tačiau atrodo, kad nelabai klauso, ką sakau (stengiasi nusisukti ir pan). Po to sakau, kad suskaičiuosiu iki 3, jei per tą laiką nenueis (daryti to, ką reikia), aš jį nuvesiu. Dažniausiai taip ir tenka padaryti, lydėti ir prižiūrėti, kad pasidarytų tai, kas reikalinga. Gaunasi, kad dėl kiekvieno tokio dalyko abu iššvaistom daug energijos. Mūsų didelė šeima ir nuolat visiems yra kažkokių reikalų, nuolat reikia derintis prie brolių, nuolat būna triukšmo. Tai visus kažkiek vargina, galbūt ir tai prisideda prie mūsų 4-mečio reakcijų. Reakcijos tokios pačios tiek darbo dienomis (po darželio), tiek ir savaitgaliais būnant namuose. Ką daryti kiekvieną kartą susidūrus su tokiu pasipriešinimu? Ką daryti, kad su laiku tokių reakcijų vis mažėtų?”

 

Ir klausimo papildymas. Man pasiteiravus apie paskutiniais mėnesiais vykusius kokius nors didesnius pokyčius vaiko gyvenime, mama atsakė:

“Nuo rugsėjo pradžios 4metis eina į naują darželį, kuriuo yra labai patenkintas. Didžiausias pasikeitimas turbūt buvo, kad pasibaigė 2 mėnesius trukusios vasaros atostogos. Jų metu poilsiavo nuo darželio ir nuo mūsų didelės šeimos. Buvo tai su vienais seneliais, tai su kitais, tai su broliais, tai be jų. Joms pasibaigus sugrįžome į įprastą gyvenimą su kasdiene rutina, intensyvumu ir triukšmu.”

 

Labai ačiū už klausimą. Paprastai individualiose tėvų konsultacijose sužinau daugiau konteksto, aplinkybių bei kitos informacijos apie vaiką ir šeimą, tačiau šiame formate, kai atsakinėju į laiškuose atsiųstus tėvų klausimus, bandysiu apčiuopti ir išryškinti keletą dalykų, kurie pasimato jau ir iš trumpo sunkumų aprašymo.

Pradžioje trumpai papasakosiu apie žodžio “ne” atsiradimą ir raidą vaiko gyvenime. Taigi šios šeimos keturmetis aktyviai naudoja ypatingą ir galingą žodį “ne”, kuriuo vaikai jau nuo labai jauno amžiaus, maždaug 1,5 metų, kartais ir kiek jaunesni ar vyresni, pradeda įtvirtinti save kaip atskirą, savo nuomonę, savo suvokimą, savo norus ir jausmus turintį asmenį. Ir tai yra būtina jų raidos dalis, todėl labai pozityvu, kai mažas vaikas ima sakyti “ne”, tada mes suprantame, kad jo raida vyksta taip kaip ir turi vykti. Vaikams reikia prieštarauti tėvams ir nesutikti su jų nuomone, taip jie pajaučia, kad bent kažkiek gali valdyti juos supančią aplinką. Žinoma, tėvams nelengva, kai vaikas nepaklūsta ar jiems priešinasi, bet vaikui būtina tai daryti. Jei mažas 1,5-3 m. vaikas galėtų žodžiais išreikšti, kas vyksta jo savijautoje, vystymesi, jis pasakytų: “Ne, aš nesutiksiu su tavimi, nes aš jaučiu, kad galiu turėti savo nuomonę, aš jaučiu, kad turiu atsiskirti, įtvirtinti save kaip kitą, atskirą žmogų.” Pavyzdžiui, mano dukra būdama jaunesnė ekspresyviai išreikšdavo savęs įtvirtinimą tokiu pasakymu: “aš esu aš!”.

Noriu paminėti, kad apskritai augant vaikui žodis “ne”, vaiko prieštaravimas tėvų prašymams ar taisyklėms gali reikšti labai skirtingus dalykus ir pagal tai koks vaiko poreikis slypi už šio žodžio, kokioje situacijoje ir kokiomis aplinkybėmis vaikas mums prieštarauja, mes kaip tėvai skirtingai reaguojame į vaiko prieštaravimą. Dažnai tai bus kai vaikas ieško elgesio ribų ir išbando elgesio ribas. O ribas nuosekliai, tvirtai ir ramiai nustatyti ir išlaikyti yra viena pagrindinių tėvų užduočių ir viena didžiausių meilės vaikui išraiškų. Kartais tai bus kai vaikas tiesiog nori pasirinkti kitaip nei mes siūlome ir tai yra gerai, nes jis geba pajausti, ko tuo metu norėtų, pavyzdžiui, labiau nori rengtis raudoną, o ne žalią megztinį. Taigi tokiais ir panašiais atvejais mes leidžiame vaikui pasirinkti ir taip ugdome jo savęs pajautimą ir suvokimą. Šiuo laiške aptariamu atveju vaiko žodis “ne” turi dar ir kiek kitokią prasmę.

Kartais šis žodis “ne” mažiems vaikams, ikimokyklinukams yra ir kaip būdas išreikšti savo jausmus, bet tai nereiškia sąmoningo, racionalaus jų ketinimo ar pasirinkimo. Iš tiesų, ir vyresni vaikai kartais jausmams išreikšti naudoja tą galingą, daug jėgos viduje turintį žodį “ne”. Taigi šiuo atveju kai keturmetis berniukas sako “ne” į daugelį tėvų paliepimų ar prašymų, priešinasi patiems paprasčiausiems kasdieninės rutinos veiksmams, jis labiau išreiškia ne savo sąmoningą pasirinkimą – kad jis to nedarys, bet labiau jausmą, kad jam norisi priešintis, kad jis jaučiasi šiuo metu nekontroliuojantis situacijos, kad galbūt jis viduje išgyvena daug įvairių jausmų ir yra sutrikęs, kad jis negali kitaip jų parodyti ir išreikšti, o tik sakydamas “ne ne ne”. Galime prisiminti, kad ir patys kartais apimti stiprių emocijų sakome neracionalius dalykus, tai, ko iš tiesų negalvojame, bet tą akimirką taip jaučiamės. Vaikams taip būna daug dažniau. Mano dukra kartais supykusi šaukdavo, kad aš esu pati blogiausia mama pasaulyje. Aš viduje primindavau sau, kad tai tik jos jausmas ir kad labai gerai, jog ji išsako šį savo jausmą, jį išjaučia. Ir po keleto minučių ji jau ateidavo mane apsikabinti sakydama kaip myli.

Taigi grįžtant prie atsiųsto klausimo, mes nežinome, kas vyksta aptariamo keturmečio vaiko viduje, bet galime spėti, kad galbūt naujas darželis, adaptacija jame kelia vaikui intensyvių jausmų – net jei tai teigiami jausmai, jis džiaugiasi nauja auklėtoja, grupės draugais, nauja vieta, tačiau tie jausmai yra intensyvūs, vaikui sunku juos suprasti, aprėpti. Kuo mažesnis vaikas, tuo didesnę sumaištį jo savijautoje įneša įvairūs pokyčiai. Vaikui daug energijos reikalauja prisitaikymas net ir prie to, kad baigėsi vasaros atostogos ir rugsėjį pasikeitė jo dienos ritmas. Taip pat, kaip suprantu iš laiško, vasarą buvo daug dienų, kurias jis praleido vienas su seneliais, o dabar turi iš naujo prisitaikyti prie gyvenimo su dviem broliais, dalinimosi suaugusiųjų dėmesiu su jais. Galiausiai, turėkime omenyje, kad dvimečio brolio atsiradimas šiam keturmečiui taip pat vis dar kelia labai daug jausmų. Apskritai, brolio ar sesės gimimas vaikui yra vienas didžiausių stresą keliančių veiksnių jo gyvenime ir labai daug tėvų kreipiasi į psichologus dėl savo vaiko būtent gimus broliui ar sesei, nes tuo metu vyresnėlio elgesys dažnai itin pablogėja ir įvairios neigiamos emocinės reakcijos labai sustiprėja. Laiške aprašomoje situacijoje jaunesnysis dvimetis brolis gali kelti keturmečiui įvairių nemalonių jausmų dėl to, kad apskritai iki 3 metų vaikai labai greitai keičiasi, jų raida labai labai intensyvi, jie įgyja labai daug naujų gebėjimų ir keturmetis brolis vis bando prisitaikyti iš naujo prie savo besikeičiančio jaunesniojo broliuko, bando suprasti, ko jis gali tikėtis iš brolio, atrasti koks jo santykis su broliu. Kai jaunėlis įgyja daugiau gebėjimų, keičiasi vaikų santykis, jis tampa labiau konkurencinis, gali atsirasti daugiau konfliktų, keturmetis gali išgyventi grėsmės jausmus jo statusui šeimoje.

Na ir galiausiai dar paminėsiu, kad apskritai maži vaikai turi dar labai nebrandžius emocijų reguliavimo mechanizmus. Jų jausmai labai intensyvūs, kintantys, iššaukiantys daug spontaniško, impulsyvaus, kartais, atrodytų, visiškai neracionalaus ir jiems nenaudingo elgesio. Tam yra fiziologinis pagrindas – jų smegenų prefrontalinė žievė yra dar neišsivysčiusi, nebrandi. Ji palaipsniui vystosi iki maždaug 27erių metų. Šis smegenų kaktinės skilties regionas atsakingas už gebėjimą kontroliuoti savo veiksmus, emocijas ir potraukius, už gebėjimą pakentėti, kad gautume didesnį atlygį vėliau ir pan. Trumpai tariant – už savireguliaciją. Dėl to vaikams, ypač mažesniems, labai sunku reguliuoti savo impulsyvias reakcijas, jausmus, pasirinkimus.

Trumpai tariant, visi šie aptarti dalykai keturmečiui gali susidėti į vieną krūvą ir tuomet jo emocinė pusiausvyra sutrinka, paprastos kasdieninės užduotys gali jam tapti labai emociškai sudėtingos. Ir tai visiškai normalu. Noriu nuraminti, kad ši jausmų sumaištis jam praeis, o tėvams tiesiog reikės išbūti tuos jausmus. Toliau papasakosiu, ką padaryti, kad tai praeitų greičiau ir sklandžiau, kokia suaugusiųjų pagalba būtų naudinga vaikui.

Pagarbios tėvystės filosofijoje daug kalbama apie vadinamuosius “pereinamuosius laikotarpius” (angl. transitions), kai maži vaikai turi pereiti iš vienos aplinkos į kitą ir jiems tas pasikeitimas yra labai sudėtingas emociškai. Pavyzdžiui, tai apima važiavimą į ar iš darželio, į ar iš svečių, ėjimą miegoti ir pan. Galbūt daugelis esate turėję situacijų, kai ruošiantis važiuoti į darželį kai jau reikia išeiti pro duris vaikas staiga ima nenorėti rengtis kažkurių drabužių ar norėti dar pažaisti su kažkuo ar kažką kitą atlikti – taip jis išreiškia savo nerimą keičiantis aplinkai. Taip yra todėl, kad mažų vaikų raida labai intensyvi, juose vyksta daug pokyčių, todėl jie labai jautriai priima visus, net ir mažus pasikeitimus, vykstančius jų gyvenime.  Iš tiesų perėjimas iš vienos aplinkos į kitą kelia daug iššūkių ne tik darželinukams, bet ir vyresniems vaikams. Sakydama perėjimas iš vienos aplinkos į kitą turiu omenyje būtent išvykimą iš namų į darželį/mokyklą ar turėjimą nutraukti kažkokią veiklą darželyje/mokykloje ir grįžti namo ir pan.

Šiuo aptariamu atveju mama pateikia vaiko pasipriešinimo tėvų nustatomai tvarkai pavyzdžius daugiausiai būtent iš “pereinamųjų laikotarpių” – kai vaikas grįžta namo ar išvyksta iš namų arba eina miegoti. Atrodo, kad tais momentais iš savo keturmečio mama išgirsta daugiausiai “ne”. Ir tai labai tikėtina, nes kai vaikas išgyvena daug intensyvių jausmų, vyksta kažkokie pokyčiai jo gyvenime, tuomet jam “pereinamieji laikotarpiai” tampa ypač sudėtingi.

Kaip elgtis, kai iš vaiko girdime “ne” ?

Mama laiške pasakoja, kaip ji elgiasi, kai vaikas atsisako daryti tai, ko prašomas. Tuomet pirmiausiai ji paaiškina vaikui, kodėl reikia plautis rankas, persirengti ar pan. Tačiau berniukas nelabai klauso, nusisuka tai girdėdamas. Šioje vietoje prisiminkime, kad vaiko “ne” rodo jo išgyvenamus jausmus, o ne racionalų sprendimą neiti persirengti. Labai įprasta ir sveikintina tėvams paaiškinti savo paliepimus ar nustatomas taisykles vaikams. Tai vaikams dažnai reikalinga – suprasti, kodėl jie turi elgtis vienaip ar kitaip. Tačiau būtent šiuo aptariamu atveju, kai vaiko “ne” išreiškia jo emocinę savijautą, bandydami paaiškinti, argumentuoti savo prašymą, mes tarsi nepastebime, ignoruojame jo jausmus ir bandome tarsi kreiptis į jo racionalią smegenų dalį, kuri, išgyvenant kad ir nedidelį stresą, nėra labai prieinama. Tuo metu veikia emociniai smegenų centrai. Vaikas išgyvena jausmus, į kuriuos reikia atsiliepti tam, kad jis galėtų nurimti ir gebėtų elgtis taip, kaip reikalauja situacija. Tiesą sakant, greičiausiai jis nurims tik daug vėliau, todėl mes jam tiesiog padėsime atlikti tai, ko reikia.

Ir iš tiesų labai sunku prisiminti ir atpažinti: “Aha, tai tiesiog vaiko jausmas, turiu leisti tam jausmui tiesiog būti išgyventam.” Nieko tokio, mes daug kartų tai pamiršime ir vėl, ir vėl bandysime paaiškinti, kodėl vaikas turi taip elgtis kaip pasakėme. Tiesiog gerai turėti tą tikslą, kad nuo šiol aš bandysiu labiau prisiminti, kad tai, ką vaikas sako šiuo metu, yra jo jausmų išraiška. Ir kai tai atpažįstu aš tiesiog leidžiu tam jausmui būti išgyventam. Kartais mums būna aiškiau, kai vaikas labai ekspresyviai išreiškia emocijas, tada mes žinome – tai tiesiog jausmai, jie praeis, o tokie vaiko pasakymai “ne” gali klaidinti, nes mes neatpažįstame jų kaip vaiko jausmo. Taigi mes po truputį mokomės atpažinti, jog tai tik praeinantys, momentiniai jausmai, kažkoks nerimas ar emocinė įtampa, kažkoks bendrai emociškai sunkus laikas mano vaikui, ir mums nereikia bandyti paaiškinti vaikui mūsų nustatomos tvarkos, o tiesiog priimti jo jausmus ir padėti jam pereiti tą “pereinamąjį laikotarpį”  – ar tai būtų ėjimas į darželį, ar ėjimas miegoti ir pan.

Mama rašo, kad ji pasako vaikui, kad jei jis pats nenueis daryti to, ko prašomas, kol ji suskaičiuos iki 3, ji pati palydės vaiką. Šioje vietoje naudoti skaičiavimo nerekomenduoju, nes tai sukelia ir taip įsitempusiam vaikui dar daugiau įtampos ir niekaip nepadeda jam susitelkti ir atlikti tai, ką reikia. Tokie įspėjimai visai nereikalingi, nes būtent tai, ko reikia vaikui tuo metu ir yra mūsų pagalba padėti jam, pvz. apsirengti. Net jei jis puikiai moka tai padaryti pats, bet ypač “pereinamuosiuose laikotarpiuose”, kai jis tarsi “užstringa” ir emociškai negali pats ruoštis, mes jam padedame fiziškai. Mama rašo, kad ji palydi vaiką atlikti tai, ko reikia, bet tai kainuoja jai daug energijos. Labai suprantama, kad norisi, jog vaikas tai, ką gali atlikti, padarytų pats savarankiškai. Ypač kai namuose dar du vaikai, kuriems taip pat reikia pagalbos. Tam, kad tai mūsų nevargintų ir neerzintų, mano siūlymas būtų į tokią situaciją pažvelgti kaip į progą pabūti su vaiku artimame ryšyje, suteikti jam pilno, nepadalinto individualaus dėmesio. Taip psichologiškai jį labai pastiprinsite, jis tarsi “pasikraus” emociškai ir jam bus daug lengviau susidoroti su dienos iššūkiais.

Pagarbios tėvystės filosofijoje teigiama, kad vaikui pakanka laiko ir dėmesio iš tėvų, kurį jie suteikia jam jo kasdieninės priežiūros metu – prausiantis, rengiantis, valgant, migdant ar pan. Jei visos tos veiklos atliekamos tėvų nuoširdžiai įsitraukus, būnant su vaiku čia ir dabar, galvojant apie jį, bendraujant su juo, vaikui pakanka tiek individualaus tėvų dėmesio per dieną, nes dažnai tėvams nėra galimybių suteikti to individualaus dėmesio daugiau. Tai labiausiai galioja mažiems, bet taip pat ir vyresniems vaikams. Taigi ypač šeimose, kur auga daugiau vaikų ir sunku visiems skirti individualaus dėmesio, kelios minutės šen ir ten padedant ar būnant kartu kasdieninės priežiūros veiklose labai sustiprina vaikus. Mano siūlymas mamai būtų turėti maždaug tokį požiūrį šioje situacijoje: “Aš skirsiu šias kelias minutes savo vaikui, kuriam dėl kažkokių priežasčių emociškai šiuo metu sunku. Aš jam padėsiu apsirengti ar nusiprausti, net jei jis tai jau moka padaryti pats, nes jam tiesiog labai reikia iš manęs tokio dėmesio, kad nurimtų, kad geriau pasijaustų”. Anglų kalboje visa tai nusako žodis “to connect”, lietuviškai tai sunku vienu žodžiu įvardinti, bet mes tiesiog tokiais momentais ateiname į glaudų, artimą ryšį su vaiku ir nuoširdžiai juo domimės, padėdami fiziškai siekiame jam parodyti švelnumo, palaikyti jį psichologiškai. Kad nereiktų savo energijos eikvoti bandant suvaldyti elgesį, kai vaikas bėga slėptis, griūna ant žemės ir pan., siūlau praktikuoti prieš tai minėtą individualų dėmesį kasdieninių priežiūros veiklų metu ir tikiu, kad, pakeitus savo požiūrį šioje situacijoje, pačiai mamai tos kelios minutės artimo bendravimo su vaiku kartu su juo atliekant kažkurią kasdieninę įprastinę veiklą ilgainiui atneš daugiau teigiamų emocijų.

Taigi apibendrinant, laiške aprašomam keturmečiui labai padėtų, jei tėvai ir kiti juo besirūpinantys suaugusieji, priimtų berniuko “ne” kaip jausmą, kaip emocinį atsaką į tai, kas vyksta vaiko aplinkoje ir jo viduje. Ir pripažintų tą jo jausmą. Tuomet vaikas jausis labiau suprastas, saugesnis, jam bus lenviau nurimti. Ir tai ypač aktualu “pereinamuosiuose laikotarpiuose”.

Toliau detaliai papasakosiu, kaip galėtume sureaguoti tokioje situacijoje, kai, pavyzdžiui, ateina miego metas ir mes sakome vaikui eiti praustis, o jis sako “ne”. Tai yra pereinamasis laikas iš buvimo kartu, bendravimo su broliais, žaidimo ir kažko veikimo į miegą, tam tikrą atsiskyrimą – nuo tėvų, nuo mėgstamos veiklos ir pan. Kai vaikas pasako “ne”, mes jam atspindime jo jausmą, pavyzdžiui: “Mhm, tu nesijauti pasiruošęs eiti miegoti. Ech tikrai sunku vakare prisiversti eiti ruoštis miegoti…”.  Mes tiesiog įvardiname, atspindime, bet nebandome pakeisti ir numalšinti to jausmo. Nesakome: “Bet tau vis tiek reikės eiti miegoti.” Mes tiesiog parodome tai savo veiksmais – švelniai, bet užtikrintai ir pasitikinčiai paimame vaiką už rankos ir sakome: “Eime į vonią kartu.” Atėjus į vonią paklausiame: “Ar tau reikės pagalbos nusiprausiant? Jei taip, aš tau mielai padėsiu.” Jei vaikas priešinasi, sako “Ne, nesiprausiu”, mes padedame jam nusiprausti ir tuo metu mes leidžiame jo jausmams tiesiog būti.

Tikiu, kad pradžioje kai imame taikyti fizinę pagalbą gali būti pasipriešinimo iš vaiko, bet jo bus tikrai mažiau, jei mes tokiose situacijose laikysimės confident momentum taisyklės. Pagarbios tėvystės idėjų skleidėja Janet Lansbury sukūrė šią confident momentum taisyklę ir laiko ją efektyviausiu būdu padėti vaikams tokiose situacijose. Ką tai reiškia? Tai tokia savimi pasitikinti tėvų laikysena ir elgesys, kurie padeda įveikti vaikų pasipriešinimą. Situacijose, kai maži vaikai yra apimti nemalonių emocijų ar išgyvena stresą, yra pavargę, gavę per daug stimuliacijos ir ypač “pereinamuosiuose laikotarpiuose” mes kaip tėvai esame pasiruošę ir nusiteikę, kad vaikas mums prieštaraus ir priešinsis, nes tai yra normalu ir taip dažnai būna mažiems vaikams. Trumpai tariant, mes tikimės pasipriešinimo ir esame tam pasiruošę, kad vaikas mums sakys “ne”. Tokiose situacijose, kai mes matome, kad vaikas emociškai tuo metu nepajėgus padaryti, ko prašomas, mes neeikvojame savo energijos prašydami antrą ar trečią kartą, taip pat aiškindami, kodėl reikia tai daryti. Gerai yra truputį net užbėgti už akių prieštaravimams, mes tiesiog ramiai prieiname prie vaiko, pasakome, kad eisime praustis ir švelniai, bet tvirtai paimame vaiką už rankos arba padedame rankas ant jo pečių arba, jei vaikas mažas, tiesiog nunešame jį į vonią viso to proceso metu pripažindami jo jausmus ir leisdami jam juos išjausti: “Taip, matau, tu dar nenori eiti praustis. Taip, tu tikriausiai dar norėjai pažaisti, suprantu tave.” Galima prieš keletą minučių vaikui pasakyti, už kiek laiko eisim praustis ir atėjus tam laikui, tiesiog prieiname prie vaiko ir padedame jam kaip pasakojau prieš tai.

“Pasitikėjimo momentas” nereiškia, kad kažką darome greitai ar nepagarbiai, nemandagiai ar grubiai. Tai reiškia, kad mes nepaliekame vietos vaiko atidėliojimui, delsimui, blaškymuisi,  neleidžiame jam “įstrigti” tame ėjimo miegoti, išėjimo iš namų ar kitame pereinamojo laikotarpio procese. Svarbu, kad tėvai šiame procese padeda vaikui su tam tikru lengvumu, vidine ramybe, nedelsdami ir nelaukdami, kol vaiko pasipriešinimas juos suerzins.

 

Taigi tėvai priima tokią užtikrintą, nė kiek savo veiksmais neabejojančio, pasitikinčio, pozityviai, bet tvirtai nusiteikusio vadovo, kuris žino, kad reikia padaryti tai, ką reikia ir jis tikrai galės užtikrinti, kad tai būtų padaryta, poziciją. Dažnai tam net nereikia daug fizinių jėgų – vaikai labai gerai jaučia kaip viduje nusiteikę tėvai yra. Daugiau fizinių jėgų visada kainuoja, kai mes, per ilgai kartoję vaikui, pavyzdžiui, eiti praustis, jau esame susierzinę ir nebegalime ramiai, su tam tikru lengvumu ir pozityvumu palydėti vaiko. Kai mes su savo vaikais esame ramūs, užtikrinti vadovai, jų lyderiai, vaikai gali atsipalaiduoti, jie nurimsta. Atsimenu pradžioje, kai ėmiau taikyti tai su savo pirmuoju vaiku, man reikėdavo šiek tiek apsimesti pasitikinčia ir užtikrinta ir, beje, taip daryti Janet Lansbury ir rekomenduoja, nes to mokomasi, tas užtikrintumas neateina iškart. Vėliau, kai pamačiau, kad tai veikia, pasitikėjimas ir vidinė ramybė išbūnant vaiko neigiamas emocijas, priešinimąsi ir tuo pačiu užtikrinant, kad viskas vyktų taip, kaip turi vykti, tapo tikresni. O ir vaiko priešinimasis, stebėtina, labai sumažėja, kai vaikas pajaučia tėvų confident momentum.

Taigi vėlgi, pasikartosiu, bet tai labai svarbu: padedant vaikui įveikti jo vidinį pasipriešinimą, viduje puoselėjame nuostatą, kad vaikui reikia išreikšti tą savo “ne” savijautą, susikaupusius jausmus. Kartais tai bus labai ekspresyvu, tačiau bandome priimti tuos jausmus, kad jie tarsi kažkiek pabūtų, “pakabėtų ore”. Mes norime, kad vaikas išjaustų tai, visą tą susikaupusią įtampą, nerimą ir kitus nemalonius jausmus, mums ir vaikui tai labai sveika ir naudinga. Galime atspindėti: “O… tu tikrai labai nenori praustis… Šiandien tu jautiesi taip, kad viskam norisi sakyti “ne”.” Arba galime tiesiog pažiūrėti vaikui į akis, palinksėti galva ir pasakyti: “Taip, girdžiu tave. Tu sakai “ne”.” Reikia labai daug drąsos priimti tą “ne” jausmą, nes galime jaustis taip, kad jei priimsime tą vaiko “ne” jausmą, vaikas ir liks tame pasipriešinime. Tačiau bus atvirkščiai. Jausdamas, kad turi teisę jausti tai, ką jaučia ir tėvai dėl to nesupyksta, vaikas daug greičiau išgyvens tą jausmą ir nurims. Ir jei mes turime kažkur su vaiku važiuoti ar tiesiog eiti miegoti, mes tiesiog kartu su vaiku atliekame tai, ką reikia jam fiziškai padėdami: “Mes turime nusiprausti prieš miegą, bet kol mes tai darome, tu gali dalintis savo jausmais su manimi, kaip tu to nenori ir kaip tau tai nepatinka. Aš visada pasiruošus išklausyti tavo jausmus.”

Apibendrinant, “pereinamuosiuose laikotarpiuose” arba emociškai sunkesniais, pokyčių  periodais padėkime vaikui fiziškai judėti pirmyn, bet nesistenkime nuraminti to jo pasipriešinimo, tegul jis priešinasi, tegul parodo, kaip jam nesinori kažko, visame tame išėjimo iš namų ar ėjimo miegoti procese. Tegul vaikas visą savo nerimą, liūdesį ir pyktį išreiškia iki galo, nes jei tie jausmai bus nuslopinti, jie vis tiek iškils kitose situacijose. Tegul išreiškia viską ir galiausiai mes visi mėgausimės ramybe.

 

Vaikų ir paauglių psichologė Irma Ratautienė