Galbūt jau esate šį bei tą girdėję apie, mano nuomone, vieną  labiausiai atitinkančių vaiko raidą bei psichologinį funkcionavimą ir taip pat atsižvelgiančią ir į pačių tėvų poreikius, jausmus bei asmenines ribas Pagarbios tėvystės filosofiją, kurios siūlomi įrankiai nuostabiai padeda suprasti ir puoselėti santykius tarp vaikų ir tėvų nuo pat vaiko gimimo. Su nuostaba ir džiaugsmu daugybę kartų stebėjau kaip šie principai veikia su vaikais ir padeda išspręsti šeimų, su kuriomis dirbu, mano pačios, draugų bei kaimynų  šeimų sunkumus ir atkurti taikius bei pilnus artumo santykius tarp vaikų ir tėvų.

Labai kviečiu Jus siųsti man elektroniniu paštu savo klausimus ir situacijas, kurias, išsaugodama Jūsų anonimiškumą, pakomentuosiu ir atsakysiu „Taikoje su vaikais” tinklalaidėje bei internetiniame puslapyje.

Taigi pirmasis klausimas, kurį gavau vienoje facebook grupėje:

„Laba diena,  facebooke mačiau, jog planuojate kurti tinklalaidę tėvams. Ir kad išlaikant anonimiškumą galima užduoti klausimus.

Mano situacija būtų tokia. Esu išsiskyrusi. Nuo pat gimimo tėvas ne itin dalyvavo vaiko gyvenime ir pats vaikutis ilgą laiką jo bijojo. Susitikus verkdavo, nenorėdavo pas jį ant rankų, pykdavo, niurzgėdavo. Atvykus nenorėdavo bendrauti, žaisti Šiuo metu yra keista situacija, vaikelis būna šneka, kad pasiilgo tėčio, kad jam jis patinka, tačiau susitikus vis tiek neduoda jam nei rankutės, nenori atsakinėti į klausimus, žaisti, vienas su juo atsisako būti. Su kitais žmonėmis, net pirmąkart matomais, tokių dalykų nedaro.

Išvis dažnai šneka priešingus dalykus daugelyje situacijų. Pvz.: užsigavo keliuką – ima šaukti, kad dabar nori visada užsigaudinėti ir dabar visada save muš. Arba. Nori žaisti kartu, paprašau palaukti kelias minutes, bet jis ima šaukti kad daugiau niekada gyvenime nenorės žaisti mašinomis ir jas visas išmes. Pykčio metu siūlau įvairius nusiraminimo būdus (pamuškim pagalvę, patrepsėkim, pabūkim kartu), bet tomis akimirkomis jis, rodos, išvis nieko negirdi ir nori daryti priešingai. Kaip reaguoju tokios situacijose: klausiu, ar tikrai norėtų, kad visada skaudėtų kai užsigauna? Kaip jis jaustųsi jei skaudėtų kiekvieną dieną? Ar jis tikrai pasiilgo tėčio, nes kai susitinka, tada turėtų ir parodyti, kad pasiilgsta. Kad galiu parašyti ir pabandyti suderinti susitikimą (bet tada sako kad nebenori, ne ne ne). Klausiu, ar jis pyksta? Ar jam liūdna? Ir pan.

Sunku trumpai aprašyti situacijas. Tačiau, manau, mano klausimas būtų, dėl kokių priežasčių vaikas (beveik 5 metų) dažnai šneka, rodos, visiškai priešingus dalykus? Ar tai bandymas save nuraminti tokiu keistu būdu?

Tikiuosi daugiau mažiau suprasite, ką norėjau pasakyti. Ačiū už atsakymą.”

Labai suprantu šią mamą, iš tiesų stebint savo vaiko reakcijas į tam tikrus dalykus dažnai gali būti neramu ir keista, kodėl vaikas taip reaguoja, ką tai reiškia, ką galiu dėl jo padaryti tokiose situacijose? Iš laiško suprantu, kad vaikas dažnai, o labiausiai – santykiuose su tėčiu –  demonstruoja, atrodo, priešingą elgesį tam, ką išsako žodžiais. Taip pat mamai kyla klausimas, kaip elgtis, kai vaiką apima stiprus pyktis, ir tai įvyksta tokiose situacijose, kurios yra kasdieninės, įprastos ir tarsi neturėtų iššaukti stiprios emocinės reakcijos.

Taigi pirmiausia svarbu suprasti, kad visa tai, ką mama pasakoja – laiške papasakoti vaiko žodžiai ir elgesys – yra jo jaučiamų jausmų išraiška. Gali atrodyti, kad ši jausmų išraiška yra keista, kad vaikas kažko nesupranta, kažkaip neteisingai mąsto, jo žodžiai gali gąsdinti, tačiau noriu užtikrinti, kad tai yra labai sveikas ir normalus penkiamečio emocijų išreiškimo būdas.

Maži vaikai turi labai sveiką nesąmoningą jausmų reguliavimo mechanizmą, kuris padeda jiems atstatyti emocinę pusiausvyrą, nusikratyti įtampos, kurią sukelia sunkūs jausmai. Jausmai ir emocijos gali būti per tam tikrą laiką susikaupę vaiko viduje. Ir vaikas, dažniausiai – kai jaučiasi saugus – pavyzdžiui, būdamas namuose, su artimu žmogumi, paprastose situacijose,  taip pat dažnai – kai tėvai nubrėžia ribą (šiuo atveju, kai mama paprašė palaukti kelias minutes) tuomet vaikas paleidžia susikaupusius jausmus, juos išreiškia elgesiu, žodžiais, kūno reakcijomis.

Taigi norisi pasidžiaugti, kad laiške aprašomas vaikas jaučiasi saugus parodyti savo jausmus mamai ir, nors jai kol kas sunku juos iki galo suprasti ir priimti, tačiau, panašu, kad vaikas žino, kad už savo pykčio išreiškimą nebus nubaustas, atstumtas, nuvertintas ir pan. Šioje vietoje Pagarbios tėvystės filosofija teigia, kad šaukimas, rėkimas, apskritai – įžodinimas (verbalizavimas) yra sveikiausia ir naudingiausia jausmų reiškimo forma, kai susikaupę  jausmai dar nėra išreiškiami pvz. agresyviu elgesiu, psichosomatiniais nusiskundimais, tokiais kaip kūno ligos ir negalavimai ar pan.

Taigi ko vaikams reikia iš mūsų kai jie patiria labai stiprius jausmus? Kaip geriausia reaguoti, kad nuramintume vaiką, kuris išgyvena pykčio priepuolį (angl. tantrum) arba, vadinamąjį, emocijų išliejimą (angl. meltdown)? Toliau detaliai papasakosiu, ką mes galime padaryti ar ką sakyti, kad padėtume vaikams sureguliuoti savo jausmus, paskatintume jausmais dalintis, kol jų neprisikaupė labai daug. Tokiu būdu mes ugdysime savo vaikuose emocinę sveikatą ir atsparumą, kursime su jais tarpusavio pasitikėjimo ryšį ir, kas taip pat labai svarbu – jų pasitikėjimą savimi, kad jie gali ištverti ir įveikti sunkumus savo gyvenime.

Vaiko jausmų ir minčių priėmimas ir pripažinimas

Taigi vienas pagrindinių dalykų, ką pabrėžia ne tik Pagarbios tėvystės, bet ir kitos vaikų auginimo filosofijos bei psichologijos kryptys – vaiko jausmų ir minčių priėmimas, t.y. leidimas vaikui jausti, išreikšti tai, ką jaučia, leidimas jo jausmams tiesiog būti, ir antras dalykas – vaiko jausmų pripažinimas, tarsi sutikimas, kad vaikas gali taip jaustis, net jei pirma instinktyvi mūsų reakcija būtų priešinga – kad čia nėra ko pykti ar liūdėti. Daug kartų turbūt esate girdėję šiuos du žodžius – priėmimas ir pripažinimas, ir galbūt kyla klausimas, kaip tai praktiškai įgyvendinti?

Taigi šiuo atveju, kai vaikas kalba, kad pasiilgo tėčio ir jis jam patinka, bet susitikus neduoda tėčiui rankos, neatsako į klausimus ir nežaidžia, nors su nepažįstamais žmonėmis tą daro, galima nuspėti, kad vaikui santykis su tėčiu kelia daug stiprių prieštaringų jausmų, kuriuos jam pačiam sunku suprasti ir sureguliuoti. Vaikas transliuoja savo jausmus tokiu atsisakančiu elgesiu.  Paklausiau mamos, kaip ji reaguoja į šį vaiko elgesį. Iš atsakymo suprantu, kad mama įžvalgiai bando paliesti vaiko jausmų temą, klausdama, ar jam liūdna, ar pikta. Kita vertus (ir tai jokia kritika, tik bandymas atspindėti ir taip padėti), matyti, kad mamai sunku iki galo suprasti ir priimti vaiko prieštaringus jausmus ir tai, kas už jų slypi – pasiilgimas, noras būti kartu, bet ir galbūt baimė, liūdesys, pyktis, dvejonės, neaiškumas, nejaukumas ar pan. Mama siūlo susitikus su tėčiu vaikui parodyti tuos teigiamus savo jausmus – pasiilgimą, meilę, o nemalonūs jausmai, susiję su susitikimu su tėčiu, nepripažįstami, nepatvirtinami vaikui, kad ir jie gali būti ir viskas tvarkoje, kad jie yra. O juos pripažinti, patvirtinti ir atspindėti vaikui yra svarbu, nes jausdamasis suprastas, jausdamas, kad jo nemalonūs jausmai tėvų neišgąsdina, tėvai nenori tų jausmų nuneigti, kad normalu taip jaustis, jis galės greičiau sureguliuoti savo savijautą ir nurimti.

Kaip priimti ir tuos neigiamus jausmus, kuriuos vaikas demonstruoja savo atsisakančiu elgesiu? Pirmiausia, suprantant, kad tai labai normalus elgesys, kad vaikas reaguoja sveikai. Labiausiai padeda ta vidinė tėvų nuostata, kai jie neišsigąsta vaiko jausmų ir nesijaučia atsakingi juos kažkaip pakeisti, nuraminti, o leidžia jausmams tiesiog būti. Toliau seka jausmo pripažinimas, t.y. pasakymas ir atspindėjimas vaikui, ką mama mato, kas su juo vyksta. Pavyzdžiui: “Tu sakai, jog nori susitikti su tėčiu, bet susitikus imi jaustis taip, lyg nenorėtum būti su juo? Mhm, tikrai gali taip jaustis. Kartais sunku ilgiau nesimačius, kartais reikia laiko, kol ramiau pasijausi…” Ir panašiai, bandant šiek tiek nuspėti, kas vyksta vaiko viduje.

Taip atspindėti galėtų ir tėtis – neišsigąsti, neįsižeisti, nepriimti asmeniškai vaiko elgesio, nes tai yra tiesiog vaiko išgyvenami jausmai, bet supratingai būti šalia ir kurti santykį atspindint vaikui ir pripažįstant jo jausmus, pavyzdžiui: “Matau, tu dabar nenori duoti man rankos, nes gal šiek tiek nesmagiai jautiesi? Aš tuomet pabūsiu šalia ir kai norėsi jau eiti su manimi, pasakyk.” Atspindėjus jausmus galima pabūti šalia, luktelėti, stebėti, kaip vaikas reaguos, paskui galima judėti toliau į tai, ką esate suplanavę su vaiku, pavyzdžiui: “Matau, kad šiuo metu tau nesinori atsakinėti į mano klausimus. Viskas gerai, tikrai suprantu, kad gali nesinorėti atsakinėti ar gali nežinoti, ką atsakyti. Galbūt eikime, paruošiu tau ką nors užkąsti.”  Pripažįstame vaiko savijautą ir jausmus kiek galima labiau su empatija ir parodymu, kad tai tik normalus jausmas, kuris ateina ir praeina.

Antrojoje klausimo dalyje mama pasakoja apie vaiko pykčio reakcijas, kai užsigavęs vaikas šaukia, kad visada norės užsigaudinėti keliuką ir visada save muš. Mama klausia, ar tikrai norėtų, kad visada skaudėtų kai užsigauna? Iš mamos reakcijos, kuri, beje, labai normali ir daugelis tėvų panašiai reaguotų, suprantu, kad ji bando nuraminti vaiką, parodydama jam situaciją iš racionaliosios pusės, tarsi parodo jo minčių neteisingumą, nelogiškumą. Šioje vietoje turime prisiminti, kad, apėmus emocijoms, nesvarbu, ar stiprioms, ar nestiprioms (kai vaikas, pavyzdžiui, tiesiog verkšlena) mažų vaikų racionalioji, mąstanti smegenų dalis tarsi “išsijungia”, tampa laikinai neprieinama, tuo metu aktyvuojasi emociniai smegenų centrai, todėl mums, tėvams, tiesiog reikia leisti jausmui “tekėti”, nestabdant jo pasireiškimo, o priimant tą jausmą, nesistengiant jo išraiškos pakeisti, sutrumpinti, nukreipti kitur ar pan. Mes dažnai turime įsivaizdavimą kaip vaikas turėtų išreikšti tą jausmą, kokiu būdu, stiprumu ir kokiose situacijose. Tuomet mūsų įsivaizdavimas trukdo mums priimti vaiko jausmą tokį ir taip, kaip jis kyla, koks jis ateina.

Ar patarti vaikui kaip išreikšti savo jausmus? Kodėl neveikia siūlomi nusiraminimo būdai?

Dažnai tėvams duodami patarimai, turiu prisipažinti, ir pati dar prieš atrasdama Pagarbios tėvystės filosofiją esu ne kartą tokius davusi, susiję su tuo, kad mes kaip tėvai turime aktyviai vaikams patarti ar juos pamokyti kaip išreikšti jausmus. Ir dažnai tai neveikia arba akimirką suveikia ir vėl jausmas iškyla. Taip yra todėl, kad vietoje to, kad parodytume vaikui, kad jo jausmai yra sveiki, normalūs, geri ir patys praeinantys, mes jam rodome, jog jausmai yra kažkas, su kuo mums reikia dirbti, stengtis, kad jie praeitų. Tas mūsų noras padėti vaikams “perdirbti” jausmus kyla iš mūsų pačių diskomforto toje situacijoje. Mes norime, kad vaiko jausmas greičiau praeitų ir jis pasijaustų geriau ir dažnai nedrįstame leisti jausmui tekėti savo vaga, pasireikšti taip, kaip tuo metu vaikui norisi. Dažnai tėvai turi įvairių baimių ir įsivaizdavimų, kad vaiko jausmas augs stiprės ir niekada nesibaigs, jei jie leis jausmui pasireikšti visa jėga. Tai netiesa, jausmai visada turi pradžią ir pabaigą. Ir taip, jie gali pasireikšti labai stipriai ir ekspresyviai, tačiau daug greičiau praeina, jei tėvai jų nesistengia nuraminti ar nukreipti. Žinoma, mes vaikui neleidžiame mušti, laužyti, mėtyti ir pan., kitaip tariant, sukelti žalos sau, kitam ar aplinkai, kai apima stiprūs jausmai, mes kontroliuojame jo elgesį, bet ne jausmus. Apie tai papasakosiu kitose tinklalaidėse. Taigi mūsų tikslas yra skatinti vaikus dalintis savo jausmais, nuo mažiausių iki sunkiausių, nes jausmų išraiška yra pozityvus, sveikas, skatintinas dalykas. Mes pasitikime vaiku – Pagarbios tėvystės filosofijoje tai viena bazinių nuostatų – pasitikime tuo, kad jis parodys, išventiliuos savo jausmus tokiu būdu, koks yra jam labiausiai veikiantis tuo metu. Taigi mes nesam aktyvūs dalyviai vaiko jausmų pasireiškime, tiesiog pasyviai stebime ir priimame, per daug neinvestuodami savo energijos bandant kažką pakeisti. Galbūt tuo pačiu metu tęsdami savo įprastus darbus namuose, nes maži vaikai turi daug intensyvių jausmų ir būtų neįmanoma į kiekvieną iš jų aktyviai įsitraukti. Pakanka tiesiog girdėti juos, priimti ir pripažinti tuos jausmus, nesukuriant iš tų jausmų problemos, kurią reikia išspręsti ir padėti vaikui išeiti iš jos. Kai mes siūlome vaikui patrepsėti, pamušti pagalvę ir kitus nusiraminimo būdus, mes iš tiesų nepriimame jo jausmų, o siekiame, kad jie kuo greičiau baigtųsi, rodome, jog tai tam tikra problema, kurią reikia išspręsti, kad tai baisu, nėra gerai būti tame jausme, reikia, kad jis greičiau liautųsi.

Iš tiesų, labai sunku išbūti su vaikais, kai jie pyksta, liūdi, nerimauja, bet kiek įmanoma bandome iš tikrųjų viduje išlikti ramūs vaiko jausmų įkarštyje, o išlikti ramesniems padeda žinojimas, kad tai, ką vaikas šiuo metu daro yra kaip savo emocinės savijautos gydymas. Dar svarbu suprasti, kad vaiko jausmų priėmimas nėra vaiko jausmų ignoravimas, nes kai mes viduje “sukandę dantis” mąstome, kada gi pagaliau jis baigs, mes nepadedame vaikui. Vaikai iš tiesų jaučia mūsų požiūrį ir jausdami, kad mes iš tiesų jų nesuprantam, nepriimam jų tą akimirką išgyvenamų jausmų, o tiesiog laukiame kol vaikas, pavyzdžiui, nustos rėkti, tai neveikia. Žinutė, kurią vaikui siunčiame apie jo jausmus ją išsakydami žodžiais arba tiesiog savo viduje puoselėdami tokį požiūrį galėtų skambėti taip: tai tik tavo jausmai, jų nereikia vengti, bijoti, tai jokia ne problema, tai, kad tu išreiški tuos jausmus, yra labai pozityvu. Pradžioje apėmus šiems jausmams nesijauti gerai, bet po kurio laiko jausiesi geriau. Mes esame su tavimi kartu visuose tavo išgyvenimuose. Visi tavo išgyvenimai yra geri ir normalūs ir jie praeina.

Kaip parodyti vaiko jausmų priėmimą ir padėti vaikui sureguliuoti savo emocinę savijautą?

Pradžioje galime tiesiog tyliai pabūti šalia emocijų apimto vaiko linksėdami galvą, rodydami, kad tai, kaip jis jaučiasi, yra normalu, taip pat galime atspindėti pritariant, kad jis tikrai gali taip jaustis, kažką panašaus į: “Taip, matau, tu nori žaisti iškart ir dabar su manimi” arba “Mhm, taip, be galo sunku laukti…” arba “Ech, tau šiuo metu atrodo, kad nori visada save mušti” ar pan. Tik atspindim, tik perfrazuojam, daugiau nieko nesakom ir nedarom. Jausmų pripažinimas nereiškia iškilusių vaiko norų ar reikalavimų pildymo. Mes tiesiog leidžiam toliau vaiko jausmui vystytis iki jo pabaigos. Jei nuoširdžiai empatiškai suprantame vaiką, kad jis turi teisę pykti dėl pačių įvairiausių dalykų ir išreikšti tai kartais keistai, kartais nelogiškai, tas jausmas daug greičiau praeina – su savo pačios vaikais bei su konsultuojamais vaikais esu mačiusi tai daugybę kartų.

Leisti jausmams būti yra be galo sudėtinga užduotis. Tai yra taip priešinga mūsų instinktams ir įpročiui nuraminti vaiką, kad reikia nuolat priminti sau, kad kiekvieną kartą, kai vaikas kažką išreiškia, jis kažką savyje išgydo, jeigu tik mes priimame tai ir padedame vaikui jaustis saugiam viską išreikšti. Taigi mūsų užduotis ne mokyti vaiką išreikšti jausmus, o sukurti jam saugią aplinką išreikšti jausmus. Vaikai išmoksta greičiau ir efektyviau sureguliuoti savo savijautą matydami ir jausdami mūsų nuostatas, požiūrį – kad mes priimame jausmus, laikome juos normaliu ir praeinančiu dalyku, kuris pats savaime nieko blogo negali padaryti, priešingai, yra labai sveika.

Kaip tėvams atlaikyti ir išbūti stiprius vaiko jausmus?

Žinoma, tėvams nėra lengva priimti ir išbūti, kai vaikas rėkia, šaukia, kalba, rodos, neracionalius, kartais skaudžius dalykus. Ypač sunku, kai patiems tėvams trūksta emocinės pusiausvyros tuo metu dėl savo asmeninių išgyvenimų, taip pat labai sunku, kai vaiko jausmai paliečia ir rezonuoja su tėvų nuslopintais skausmingais jausmais iš jų pačių vaikystės.

Kai pajaučiame, kad mumyse sukyla stiprus pyktis ar baimė kaip atsakas į vaiko demonstruojamus jausmus, svarbu susitelkti į savo kūną ir pajausti, kas vyksta jame. Pagarbios tėvystės idėjų skleidėja Janet Lansbury savo knygoje “Blogų vaikų nebūna: mažylių disciplina be gėdinimo” (angl. “No Bad Kids: Toddler Discipline Without Shame”) pataria naudoti vaizdinius. Tais momentais, kai vaikai liūdi, yra nusivylę arba mes žinome, kad tai, ką pasakysime, juos nuliūdins ar supykdys, autorė siūlo tėvams įsivaizduoti, kad jie užsideda superherojaus kostiumą. Šis kostiumas yra tarsi koks skydas, nukreipiantis mano vaiko jausmus, kad jie nepatektų į mane, kad aš jų nesugerčiau. Arba kitas vaizdinys: įsivazdavimas, kad esu inkaras, drąsiai ir tvirtai stoviu banguotos jūros dugne ir tiesiog stebiu kaip bangos (t.y. vaiko jausmai) skrieja aplinkui ir nestabdau jų, tiesiog žinau, kad jos ilgainiui nurims. Tai yra labai sunku, bet kai pamatome, kad tai veikia, tampa aiškiau ir truputėlį lengviau.

Tačiau turbūt labiausiai padeda nuostata, kad šie jausmai yra praeinantys, kad tai, ką vaikas daro šiuo metu, kaip reaguoja, yra sveikiausia iš viso to, ką jis galėtų padaryti, kad šis jausmas jam praeitų.  Ir dar labai svarbu priminti ir padrąsinti save, kad esu pakankamai gera mama (ar tėtis), leidžianti vaikui jausti, matanti jį, palaikanti ir priimanti jį visokį.

Vaikų ir paauglių psichologė Irma Ratautienė