Šiame straipsnyje atsakysiu į vienos mamos klausimą apie neigiamą jos 7mečio reakciją į gaunamas kalėdines dovanas. Papasakosiu, kokios galimos tokios neigiamos reakcijos priežastys, ką reiškia mamai kylantys jausmai šioje situacijoje, kaip būtų galima sureaguoti į vaiko elgesį ir kaip apskritai ugdyti vaikuose dėkingumo jausmą.
Taigi štai per pačias Kalėdas gauta žinutė:
Mano klausimas būtų apie Kalėdas ir dovanas, ypač su šiek tiek vyresniais vaikais. Dėl mūsų vaikystės traumų labai trigerina tai, kas tais laikais būtų įvardinta kaip nedėkingumas, išlepimas, savanaudiškumas. (Pastaba: “trigerina” – sukelia labai stiprias neigiamas emocijas). Aš suprantu, kad tai yra mūsų interpretacija, kad tai, ką mes suvokiame kaip nedėkingumą yra visai kiti dalykai vaiko akimis. Bet sunku atsikratyti baimės, nes nenoriu išauginti nedėkingų, savanaudiškų vaikų. Na, pavyzdžiui, septynmetis atidaro laikrodį ir pradeda verkti, kad jis ne toks, kokio norėjo. Labai laukia dovanų, bet atidarius jas priima kaip savaime suprantamas, nesvarbu, kiek jų bebūtų, klausinėja, ar yra daugiau dovanų. Viską reikia atplėšti iš karto, bet praėjus porai dienų, visiškai neberūpi. Atrodo, čia daug temų susipynusių – ir vartotojiškumo, ir kaip naviguoti šiuolaikinį vakarų pasaulį, kuriame visko yra per daug. Ar reikėtų vaikams sukurti specialiai kažkokius išbandymus, kad jie įvertintų, kiek daug turi? Nes tai būtų labiau panašu į bausmę, o mums bausmės visiškai nepriimtinos. Žodžiu, labai jau čia ilgas klausimas, bet, manau, Jūs galite padėti išnarplioti:)
Labai dėkoju už klausimą ir paliestas, tikiu, daugeliui tėvų aktualias temas.
Perskaičius šį klausimą norėčiau aptarti keletą šios situacijos aspektų. Pirmiausiai, mama labai sąmoningai pastebi, kad vaiko reakcija į dovanas jai automatiškai sukelia mintis apie jos vaiko nedėkingumą, išlepimą ir savanaudiškumą ir, kas ypač sveikintina ir, sakyčiau, aukštasis pilotažas, ji supranta ir atskiria, kad tai yra netiesa, bet ji jaučiasi taip lyg tai būtų tiesa. Iš tiesų, tai yra tiesiog mamos jausmai, automatinės reakcijos, mintys susidūrus su tam tikru vaiko reagavimu į dovanas. Tai nėra faktas. Faktas yra tai, kad vaikas jaučia nusivylimą, išgyvena tam tikrus jausmus, bet jis nėra išlepęs, savanaudis ar nedėkingas. Jis tiesiog dar iki galo neišmoko susidoroti su tokiais jausmais kaip nusivylimas ar pernelyg didelis susijaudinimas ko nors laukiant.
Reiktų pažymėti, kad vaikams teigiamos emocijos, tam tikras pernelyg didelis įsijautimas, susijaudinimas, šventinio laikotarpio ir laukimo nuovargis, kaip ir neigiamos emocijos, sumuojasi, kaupiasi ir gali prasiveržti kartais neadekvačiu vaiko elgesiu ar reakcijomis. Tas jausmų, kad ir teigiamų, intensyvumas sutrikdo vaikų emocinę pusiausvyrą ir tuomet vaikas, kaip ir šiame laiške, gali imti verkti, skųstis, ieškoti kažkokio nusiraminimo atplėšdamas vis kitas ir kitas dovanas, tačiau vis nerasdamas to nusiraminimo.
Dar bendrai kalbant apie dovanas, dažnu atveju vaikus gausybė dovanų per vieną ar du vakarus tam tikra prasme išmuša iš pusiausvyros, jiems psichologiškai sunku viską aprėpti. Vaikai, ypač jaunesni, yra gana lengvai perstimuliuojami įvairiais dalykais – intensyviu bendravimu, skirtingomis aplinkomis, veiklomis, šviesomis, garsais ar… dovanomis. Kai jie yra perstimuliuojami, tuomet vaikams tampa labai sunku išbūti visame tame veiksme, o dar sunkiau – džiaugtis tuo, kas vyksta. Tai tiesiog turėkite omenyje šį dalyką.
Dar vienas dalykas, ką norėčiau pabrėžti, nors 7metis mums jau atrodo gana didelis vaikas ir iš tokio amžiaus vaiko tikėtumėmės didesnės emocinės reguliacijos, moksliniai smegenų tyrimai rodo, kad smegenų sritis, atsakinga už impulsų kontrolę ir emocinį reguliavimą yra panašaus brandumo iki pat 11 metų ir tik vėliau, maždaug nuo tada, kai vaikas ima eiti į penktą klasę, mokslininkai matuoja ryškesnius pokyčius impulsų kontrolės gebėjime. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, 4metis ir 7metis yra labai panašios smegenų dalies, atsakingos už emocinį reagavimą, brandos. Taigi nors ir būdamas 7 metų, vaikas yra dar gana impulsyvus ir emocingas ir gali tikrai dažnai sureaguoti neapgalvotai, pernelyg emocingai, pernelyg nebrandžiai. Daugiau informacijos apie tai galite rasti Sarah R. Moore knygoje “Peaceful Discipline”.
Na ir dar vienas aspektas, iškylantis skaitant atsiųstą klausimą, tai pačiai mamai kylantys intensyvūs neigiami jausmai kaip atsakas į vaiko reakciją. Mama rašo, kad ją “trigerina” jos 7mečio reakcija į dovanas ir elgesys jas gavus. Paaiškinsiu, kad žodis “trigerina”, angl. “to trigger” reiškia, kad tam tikras mūsų vaiko elgesys mumyse iššaukia labai stiprias emocines reakcijas, kurių ryškumas ir stiprumas rodo, kad šis elgesys palietė mūsų vaikystės emocines traumas ir mūsų pačių nuslopintus skausmingus jausmus. Tas žodis “trauma” skamba gana stipriai, tačiau tai yra tiesiog mūsų kažkoks nuslopintas emocinis išgyvenimas, kurį vaiko elgesys ar reagavimas iškelia į paviršių. Pavyzdžiui, jei vaikystėje tam tikrose situacijose už savo labai normalius parodytus neigiamus jausmus, kaip pavyzdžiui, nusivylimą, sulaukdavome iš savo tėvų nepasitenkinimo, kritikos, jų pačių stiprios neigiamos emocinės reakcijos, atstūmimo, bausmių ar pan., mūsų kaip vaikų labai normalūs ir sveiki jausmai buvo nustumti ir nuslopinti, ir taip nepriimti mūsų tėvų jie gali išsiveržti tam tikrose situacijose suaugus ir tai labai dažnai įvyksta santykiuose su mūsų vaikais bei trukdo mums adekvačiai sureaguoti į jų parodytus jausmus. Ši tema apie trigerius tėvystėje yra labai aktuali ir plati ir tikiu, turėsiu dar galimybę Jūsų klausimų pagalba ją labiau išplėtoti.
O šioje aptariamoje situacijoje, panašu, vaiko reakcijai palietus mamos trigerius, jai tapo sunku išlaviruoti ir atrasti ramybę bei užtikrintumą savo reagavime, ji dvejoja, jai sunku priimti vaiko jausmus ir pasitikėti vaiku – kad tai yra tik praeinantys, sveiki, normalūs vaiko jausmai, iškilę dėl pačių įvairiausių priežasčių, tačiau jie tikrai nereiškia, kad vaikas ateityje bus nedėkingas ar išlepęs, ar – tėvams kyla įvairių minčių – kad vaikas nori mus įskaudinti, ar kad specialiai taip elgiasi ir elgsis iki pat pilnametystės, ar kad su vaiku kažkas blogai, o mes blogi tėvai ir t.t. Vardinu dažniausias mintis, ateinančias tėvams į galvą, kai jų “trigeriai” paleidžiami.
Taigi mūsų tikslas – pastebėti, priimti ir įsisąmoninti savo jausmus, labai stipriai mus apimančius, ir tokiu būdu pamažu pradėti gebėti priimti ir vaiko jausmus. O kai vaikas jaus, kad jo jausmai priimami, kai jaus tėvų ramybę ir palaikymą net ir tada, kai jis nusivylęs, liūdnas ar piktas, tuomet jis ilgainiui išmoks adekvačiau, ramiau sureaguoti įvairiose iššūkių keliančiose situacijose – tokiose, kaip pavyzdžiui, nusivylimas dėl pačių įvairiausių priežasčių.
Šiuo aptariamu atveju, kai mama rašo, kad jai sukėlė intensyvius neigiamus jausmus sūnaus reakcija į dovaną, galiu spėti, nebūtinai esu teisi, bet spėju, kad dovanojimas ir dovanų laukimas yra tikrai svarbi ir reikšminga šios šeimos tradicija ir tėvai sąmoningai arba nesąmoningai modeliuoja vaikui dovanų laukimą kaip ypatingą dalyką, labai stengiasi savo dovana pradžiuginti vaiką, pataikyti, ko jis labai nori. Galbūt šiems tėvams tai yra vienas iš svarbių meilės savo vaikui parodymo būdų. Todėl jiems labai svarbu, kaip vaikas priims tą dovaną. Jiems norisi, kad vaikas dovana džiaugtųsi. Ir tai yra visiškai normalu. Tuo tarpu vaikas, kaip mama ir rašo, iš tiesų labai laukia dovanų, nes jaučia ir iš tėvų užuominų ar santykio į dovanas, kad tai yra kažkas ypatinga, kad tai yra kažkas labai labai džiugaus ir malonaus. Taip vaikas savo vaizduotėje išgyvena tą taip laukiamą dovaną kaip kažkokį mažą stebuklą. Galiausiai, atėjus tai dienai, kai dovana jau jo rankose, vaikas gali kiek nusivilti, nes to ypatingo jausmo, kurį taip ryškiai vaizduotėje išgyveno laukdmas, gauta dovana neiššaukia ir tuomet, net pats nesuprasdamas dėl ko, vaikas bando paaiškinti savo nusivylimą tuo, kad gal kažkas negerai su pačia dovana. Kai esmė yra kiek kitokia – tai tas disonansas, neatitikimas tarp tam tikros tėvų išgyvenamos magijos, susijusios su dovanomis ir dovanojimu, ir jo paties jausmų. Apskritai, dėl šiuolaikinio pasaulio ypatumų, vaikams materialinės dovanos nekelia tiek daug džiaugsmo kaip ankstesnėse kartose. Turbūt esate kada nors patyrę tą jausmą, kai kažkas savo pasakojimais sukelia jums didelius lūkesčius tam tikrai vietai ar renginiui, o Jūs liekate kiek nusivylę, nes iš pasakojimų įsivaizdavote kitaip. Galimai vaikas šiuo aptariamu atveju išgyvena tą patį ir, atplėšdamas vieną po kitos dovanas, vis bando atrasti, kur ta nesąmoningai tėvų vaikams transliuojama jų išgyventa ir iš jų pačių vaikystės atsinešta magija.
Taigi kaip mes galėtume sureaguoti tokioje situacijoje, kur vaikas tiesiog išreiškia savo jausmą – nusivylimą, nes jis tikrai gali nusivilti, jei kažkas nesutapo su jo įsivaizdavimu.
Mes tiesiog ramiai pripažįstame ir atspindime vaiko jausmą, viduje puoselėdami Pagarbios tėvystės filosofijoje vieną kertinių nuostatų – pasitikėjimą vaiku, kad jausdamasis saugus išreikšti savo neigiamus jausmus, šiuos jausmus išreiškęs, vaikas gebės pasielgti taip kaip reikalauja situacija. Taigi mes galime sureaguoti kaip nors panašiai į: “O… Atrodo, kad tu šiek tiek nusivylei. Kažkas buvo ne taip, kaip tu tikėjaisi? Suprantu… Tikiu, kad gali taip jaustis. Papasakok man daugiau, kas tau nepatiko ar tave nuvylė?” Atspindėję mes dar paskatiname vaiką labiau įžodinti, išreikšti savo jausmus. Ir kai jis tai daro, neskubėkime jam paaiškinti, kad čia juk gera dovana, galėsi panaudoti ten ar ten, kad tas, kas pirko dovaną labai stengėsi ir pan. Visa tai galėsite aptarti vėliau, kai vaikui praeis nusivylimo ir kiti nemalonūs jausmai. Po kurio laiko galėsite jam pasakyti, kad visiškai normalu nusivilti gavus dovaną, kai kitą kartą tai nutiks, tiesiog pasakyk “ačiū” ir kur nors pasidėk dovaną. O tuo laikotarpiu, kai vaikas apimtas jausmų, mes tiesiog atspindime ir pritariame vaiko jausmui, kad jis gali taip jaustis. Ir laukiame, padedame vaikui nurimti. Jei atsiranda netinkamas elgesys – pvz. dovanos mėtymas ar laužymas, sustabdome vaiką tuo metu atspindėdami: “Matau, kad tau nepatinka ši dovana, tu ne to tikėjaisi, tu gali pasakyti ar parodyti man, koks esi nusivylęs, bet neleisiu tau laužyti dovanos.” Kai vaikas nurimsta jausdamasis saugus išreikšti visus savo jausmus, jis dažnai pats pasielgia taip, kaip norėtų jo tėvai ar kaip reikalauja situacija.
Kalbant apie mamos iškeltą bendrą klausimą apie šiuolaikinį pasaulį su didžiule pasirinkimų ir materialine gausa, vartotojiškumą, iš tiesų, mes, šiuolaikiniai tėvai, patys būdami vaikais natūraliai labiau vertindavome dovanas, nes jų dėl tuometinių gyvenimo aplinkybių buvo mažiau, jos buvo paprastesnės, retesnės, sunkiau pasiekiamos. Taigi iš vienos pusės mūsų vaikams tarsi geriau augti, nes jie turi daugiau materialine prasme, iš kitos pusės, dėl šios priežasties jiems yra sunkiau džiaugtis gaunamais materialiais dalykais. Taip yra dėl to, kad jie neturėjo priešingos patirties, daugeliui viduriniosios klasės šeimų vaikų iš tiesų gauti daugiau nei vieną dovaną per Kalėdas ar kitas šventes yra savaime suprantama. Taigi taip, tai tiesa, šiuolaikiniame pasaulyje gyvenantiems vaikams sunkiau vertinti dovanas, bet ne dėl jų kažkokių asmeninių savybių, o tiesiog dėl aplinkos ypatumų. Ir viskas su tuo tvarkoje. Jie dėl to neišaugs išlepę ar nedėkingi vaikai. Taip pat reiktų dar pažymėti, kad maži vaikai (kalbu apie ikimokyklinukus ir pradinukus) negeba adekvačiai įvertinti dovanų brangumo, retumo ir pan., negalime iš jų tikėtis tokio gebėjimo. Šioje vietoje tiesiog pasakysiu ne kartą įvairių vaikystės tyrinėtojų ir vaikų ugdyme dirbančių žmonių išreikštas mintis: vaikams ir jų vystymuisi bei raidai iš esmės labiausiai tinka paprasti, lengvai prieinami ir pigūs dalykai ir jų turi būti nedaug, kad neperstimuliuotų ir savo gausa neblaškytų vaiko – tai žaislai ir žaidimai, kurie yra labai paprasti, kurie nėra skirti žaisti tam tikru konkrečiu būdu, o gali būti panaudojami labai įvariai, tai žaislai iššaukiantys vaiko kūrybiškumą, pvz. tiesiog kaladėlės ar kamuolys. Taip pat vaikams naudingiausios veiklos, kurios yra labai paprastos, nieko nekainuojančios, tokios kaip įvairūs žodiniai žaidimai, dainelės, skaitymas, istorijų pasakojimas, kalbėjimasis ir kito klausymas.
Suprantu, kad tėvai dažnai savo viduje, o kartais ir iš aplinkos jaučia tam tikrą spaudimą padovanoti vaikams kažkokią nuostabią ar jų trokštamą dovaną ir tokiu būdu padaryti vaikams šventinę dieną labai ypatinga. Visa tai tėvams sukelia papildomo streso, kaltės, baimės nuvilti vaiką. Mano siūlymas būtų nusimesti šią nereikalingą naštą, o vietoje dovanojimo ir dovanų labiau koncentruotis į šventinių tradicijų, tam tikrų kasmet pasikartojančių Jūsų šeimos ritualų, įtraukiančių visus šeimos narius, kūrimą. Tai, tie maži, bet jaukūs ir ypatingi dalykai ir bus tai, ką vaikai prisimins visą savo gyvenimą ir suaugę atkartos savo šeimose. Tos tradicijos, kaip pavyzdžiui, kalėdinių sausainių kepimas ir dovanojimas kaimynams ar žaisliuko paaukojimas nepritekliuje gyvenantiems vaikams, sukuria vaikui priklausymo bendruomenei, prasmės ir šventiškumo bei ypatingumo jausmą. Galiu paliudyti, kad mano vyriausiajai dukrai daug daugiau džiaugsmo ir susijaudinimo atnešė dovanos rinkimas nepritekliuje gyvenančiam vaikui nei jos pačios gauta kalėdinė dovana. Taigi dėkingumo jausmą vaikai išsiugdo palaipsniui, augdami – matydami dėkingumą įvairiose situacijose jaučiančius ir išreiškiančius savo tėvus, taip pat patys patirdami dovanojimo ir davimo džiaugsmą.
Vaikų ir paauglių psichologė Irma Ratautienė
(RIE angl. Resources for Infant Educarers – Ištekliai (žinių, informacijos) besirūpinantiems mažais vaikais)RIE Pagarbios tėvystės filosofijos pagrindiniai principai yra orientuoti Skaityti daugiau
Šiame straipsnyje išsamiai aprašyti 7 Pagarbios tėvystės principai, kuriuos laikau vienus reikalingiausių ir labiausiai padedančių tėvams kasdienybėje su vaikais. Paprašiusi Skaityti daugiau
