Pirmas principas: leiskite jausmams tiesiog būti
(Straipsnio 7 vaikų auginimo principai, kuriuos tėvams reikėtų prisiminti kiekvieną dieną I dalis, autorė Janet Lansbury)
Leisti jausmams būti iš tiesų yra gana sudėtinga užduotis ir to mes mokomės visą gyvenimą. Kodėl reikia leisti jausmams tiesiog būti? Todėl, kad jausmai ateina ir praeina. Mes jų nekontroliuojame. Vienas svarbiausių dalykų auginant vaikus yra tai, kad jie išmoktų, jog visi jausmai, kuriuos jie išgyvena, yra geri, priimtini. Kaip bebūtų, mes neleidžiame vaikams elgtis taip, jog kenktų sau, kitiems žmonėms ar aplinkai dėl to kaip jie jaučiasi. Tačiau mes norime, kad mūsų vaikas dalintųsi su mumis viskuo, ką jaučia ir galvoja. Mes norime žinoti, kas vyksta jo gyvenime ir širdyje.
Netgi jei tai, kuo jie pasidalina, mums yra sunku ir skausminga girdėti, geriau, kad jie pasidalintų tuo su mumis nei nepasidalintų. Tai yra geriau ne tik dėl mūsų tarpusavio santykių kokybės, ne tik dėl vaiko savęs paties priėmimo ir savęs pajautimo, tačiau tai yra geriau ir dėl praktinių priežasčių. Vaiko pasidalinimas jausmais su mumis padeda mums kaip tėvams, nes kai vaikai neišreiškia savo jausmų, jie tuos jausmus vis tiek parodo per netinkamą elgesį – mušimą, kieno nors užsipuolimą, daiktų mėtymą, įžeidinėjimą ir netinkamų žodžių vartojimą, konfliktų kėlimą ir pan. Kitais atvejais vaikai gali imti slopinti savo jausmus, nes jie galvoja, kad šie jausmai yra nepriimtini ir kad kažkas su jais pačiais kaip žmonėmis yra blogai. O tai sukelia labai daug problemų, kurių geriau išvengti.
Taigi šis principas “leisti jausmams tiesiog būti” galioja ir patiems silpniausiems jausmams, kuriuos vaikas išreiškia, ir patiems stipriausiems jausmams tokiems kaip staigus emocijų protrūkis ar išsiliejimas. Visais šiais atvejais mes turime prisiminti, jog tai, kad vaikas parodo jausmus, yra saugu, pozityvu ir kad mes galime leisti vaikui pasidalinti bet kuo, kas tai bebūtų.
Mes leidžiame vaikui dalintis savo jausmais be bandymų tuos jausmus nuneigti, sumenkinti, pakeisti, “sutvarkyti”, perkalbėti vaiką dėl to, ką jis jaučia, arba barti už tai, ką jis išreiškė. Tam, kad galėtume sužinoti daugiau dalykų apie savo vaiką, geriau jį suprastume ir padėtume jam geriau pasijausti tiesiog klausome jo, leidžiame jam jaustis suprastam, būname smalsūs ir atviri su juo.
Pavyzdžiui, mūsų vaikas vieną dieną sako: “Man nepatinka šis megztinis”, tačiau mes žinome, kad paprastai tai yra vaiko mėgstamiausias megztinis ir mumyse kyla nenumaldomas noras pasakyti: “Ką tu sakai? Juk tai tavo mėgstamiausias megztinis!” arba “Na gerai, tuomet štai, imk kitą megztinį. O kaip tau šis megztinis?”. Vietoje to mes galėtume leisti vaiko jausmams tiesiog būti sakydami: “O… Tau šiandien nepatinka šis megztinis. Man įdomu, kas nutiko? Kažkas šiame megztinyje tau nebepatinka?” Taip parodome atvirumą ir smalsų požiūrį, kuriuo rodome vaikui: “Hmm… Įdomu. Noriu daugiau apie tai išgirsti.”
Taigi tokiu būdu mes padedame vaikui pasijausti saugiam ir įgalinam jį dalintis viskuo, kas jo širdyje ar galvoje, o ne laikyti visa tai savo viduje.
Su autorės Janet Lansbury leidimu išversta iš:
https://www.janetlansbury.com/2022/03/7-daily-reminders-for-parents/
Antras principas: pripažinkite vaiko jausmus ir mintis (Straipsnio 7 vaikų auginimo principai, kuriuos tėvams reikėtų prisiminti tėvams kiekvieną dieną II Skaityti daugiau
Galbūt jau esate šį bei tą girdėję apie, mano nuomone, vieną labiausiai atitinkančių vaiko raidą bei psichologinį funkcionavimą ir taip Skaityti daugiau
