Kadangi “Taikoje su vaikais” vienas iš tikslų yra palaikyti ir paremti tėvus, nusprendžiau išversti Janet Lansbury straipsnį: “5 būdai kaip palengvinti sau gyvenimą auginant vaikus”. Šiame straipsnyje rasite aprašytus dalykus, kurie padės lengviau atsikvėpti ir atneš daugiau ramybės bei atlaidumo sau kaip tėvams. Straipsnio autorė Janet Lansbury savo įžvalgomis padės nusimesti nereikalingas pareigas ir atsakomybes, kurias mes kaip tėvai dažnai linkę prisiimti, bet kurios ne tik nepadeda mūsų vaikams, bet ir bereikalingai apsunkina mus pačius. Kviečiu straipsnio klausytis tinklalaidėje arba jį skaityti, taip pat kviečiu rašyti man, jei kiltų klausimų, norėtumėte pasidalinti savo patirtimi ar padiskutuoti.
***
Vaikų auginimas yra nuolatinis balansavimo, ieškojimų ir bandymų procesas. Šio proceso mes niekada iki galo tobulai neįvaldysime net ir esant pačioms palankiausioms aplinkybėms. Mums kasdien kas nors išmuš pagrindą iš po kojų, o mes tiesiog bandysime prisitaikyti prie situacijos ir daryti geriausia, ką galime, kad suteiktume savo vaikams meilės, rūpesčio, palaikymo ir padrąsinimo jų kasdienybėje. Vaikai labai jautriai pajaučia visus net ir mažiausius jų gyvenime vykstančius pokyčius ir nesklandumus, ir tuomet jie mumyse ieško stabilumo, jie nori aiškiai jausti, kad mes vadovaujame. Tiesą sakant, jie to iš mūsų reikalauja. Jei mums nesiseka to suteikti, visa tai atsispindės vaikų elgesyje. Tai tėvams sukuria labai daug įtampos ir spaudimo. Šiame straipsnyje rasite penkis būdus kaip auginant vaikus tvirtai ir su pasitikėjimu išlaikyti pusiausvyrą.
Janet Lansbury dalinasi vieno iš tėvų komentaru šalia jos įrašo socialinėje erdvėje, kuris ją paskatino sukurti šį straipsnį. Tėtis ar mama rašo: “Aš jau noriu nustoti skaityti šiuos įrašus apie tėvystę ir vaikų auginimą, nes jie verčia mane jaustis, kad esu bloga mama/tėtis. Aš jaučiuosi užversta/as informacija ir negaliu viso to aprėpti.” Tai rodo, kad kai kurie tėvai gali jaustis taip, lyg visa ta informacija ir patarimai internete yra tai, ko jie turi laikytis ir jei to nedarys bus blogi tėvai, jie bus smerkiami ir kaltinami.
Daugelis iš mūsų esame sau gana griežti ir dažnai save kaltiname. Tačiau vienintelis šių straipsnių tikslas yra palengvinti jūsų kaip tėvų gyvenimą. Visa ši informacija skirta ne nurodyti jums kaip būti gerais tėvais ar negerais tėvais. Ji skirta palengvinti tėvystės darbą, padėti labiau pasimėgauti tėvyste, jaustis gerai savo kaip tėvų rolėje. Tai, kas čia rašoma, nėra skirta jus sukritikuoti. Visa tai skirta jums bent kažkiek padėti.
Taigi keletas minčių kaip padaryti jūsų gyvenimą lengvesnį čia ir dabar. Pirma mintis:
1) Prisiminkite, kad tėvystė yra lyg kelionė, ji yra nuolat kintanti, tai yra išskirtinis, neįprastas gyvenimo laikas. Tai svarbu prisiminti, nes kai esame tėvai turime dažnai koreguoti savo turimus lūkesčius ir žinoti, kad viskas nuolat keičiasi. Ir mūsų vaikai, ir mes išgyvensime įvairių jausmų ir emocijų: nuobodulio, liūdesio, baimės, nerimo, vienišumo. Jei jūs turite vaikų ir jūsų gyvenimas ramus bei sklandus – tai labai neįprasta, tai, tiesą sakant, beveik neįmanoma. Auginant vaikus reikėtų nesitikėti ramybės ir kad viskas vyks sklandžiai.
Jei turite daugiau nei vieną vaiką, realu būtų tikėtis, kad dažniausiai bus taip, jog kažkas verks, kažkas zys ar verkšlens, bus sunku. Mums nepavyks padaryti to, ką esame suplanavę. Mes neturėsime tvarkingų namų. To tiesiog nebus.
Šioje tėvystės kelionėje svarbu išmokti kiek įmanoma paleisti tai, ko mes nekontroliuojame. Daugybei situacijų, iškylančių auginant vaikus nerasite iki galo veikiančio patarimo ar pagalbos. Dažnai neturėsite laiko ir pagalbos atlikti visus darbus namuose, kuriuos turite atlikti, ypač kai vaikai šalia. Kai kurie tėvai vieni augina vaikus ir neturi jokio žmogaus, kuris jiems padėtų su vaikų priežiūra. Taigi tėvams kyla milžiniški iššūkiai. Todėl mes tiesiog stengiames susitelkti į tai, ką galime padaryti. Stengiamės gyventi dabartimi, šiuo momentu, per daug neplanuoti ateities, o tiesiog kaip galima geriau pragyventi šią dieną.
O vaikai nuostabiai moka padėti mums gyventi šiuo momentu, ypač maži vaikai, nes jie patys labai stipriai gyvena dabartimi. Ir jei mes randame laiko kartais juos stebėti ir būti su jais skiriant visą savo dėmesį, sekti ir mėgautis tuo, ką jie veikia, per daug patys neįsitraukdami į jų veiklą, tuomet mes pajaučiame tą lėtesnį gyvenimo tempą, kurį jie dar turi. Galime stebėti ir gėrėtis, kaip jie moka sustoti ir labai ilgai tyrinėti kažką, kas mums taip įprasta ir kasdieniška.
Taigi numeris du:
2) Atsisakykite pareigų, kurios jums nepriklauso.
Būti savo vaiko mokytoja – ne jūsų pareiga. Žinoma, mes visuomet kaip tėvai visuose savo veiksmuose ir santykyje su savo vaiku esame jo mokytojai. Tačiau neturime būti savo vaiko mokyklos mokytojais. Galbūt tai skamba kontroversiškai, nes dažnai mokytojos ragina tėvus įsitraukti į vaiko mokslus, tačiau reikia labai pasverti ir atsirinkti, kad neperimtume paties vaiko pareigų, pavyzdžiui, neprisiimtume atsakomybės už tai, kad vaikas atliktų jam mokytojos paskirtus darbus ar užduotis. Ypač jei vaikas dar eina į darželį arba į priešmokyklinę grupę, į pirmą ar antrą klasę.
Janet aprašo atvejį, kai viena jos klientė mama pasakojo, jog jos darželį lankantį mergaitė norėjo dalyvauti nuotoliniame užsiėmime per Zoom programą, bet kai užsiėmimo metu reikėjo kažką atlikti, ji nieko nebenorėjo daryti. Tuomet mama jautėsi taip, lyg ji turėtų įkalbėti mergaitę atlikti tuos darbelius. Anot Janet Lansbury, tam neverta skirti savo energijos ir laiko.
Taigi mokykliniai darbai ir užduotys yra vaiko ir jo mokytojų reikalas. Tokį požiūrį Janet Lansbury taikė augindama visu tris savo vaikus. Ji nelaikė savo pareiga priversti vaikus atlikti namų darbus ar padėti jiems moksluose, kad jiems kuo geriau sektųsi pamokose. Ji pasitikėjo vaikais, kad jie paprašys pagalbos, kai reikės, bet savo amžių atitinkančius darbus jie galės atlikti patys. Ir toks tėvų požiūris labai įgalina vaikus ir padeda jiems labiau pasitikėti savimi. O jei vaikas negali susidoroti su tam tikru iššūkiu, galbūt ta užduotis arba jos pateikimas ar tai, kaip mokoma ją atlikti, nėra atitinkantys vaiko amžiaus.
Daug mokytojų, su kuriomis Janet Lansbury bendravo, teigė, kad jos nesitiki jog vaikai atliks visas jiems pagal programą numatytas užduotis ir kad prieš prasidedant mokslo metams jos planuoja labai atidžiai atsirinkti, kas mokyklinėje medžiagoje tikrai reikalinga vaikams. Trumpai tariant, Janet teigia, kad visi mokykliniai darbai bei užduotys yra vaiko ir jo mokytojų reikalas, todėl ji rekomenduoja tėvams išbraukti tai iš savo pareigų sąrašo.
(Vert. past. Pridėsiu nuo savęs, kad, kalbant apie namų darbus, tėvų pareiga kartu su vaiku gali būti tiesiog padėti vaiko dienotvarkėje nustatyti laiką, skirtą namų darbų ruošai).
Antroji pareiga, kurios tėvams rekomenduojama atsisakyti, yra būti savo vaiko linksmintoju ir žaidimų draugu. Vaiko žaidime jis pats yra ir kūrėjas, ir režisierius, ir mums suaugusiems nevertėtų prisiimti šių vaidmenų. Vaikams nereikia tėvų pagalbos sugalvojant kaip žaisti. Vaikams taip pat nereikia, kad mes žaistume su jais.
Tai, ko vaikams reikėtų ir kokį vaidmenį galėtume mes kaip tėvai prisiimti, yra tylus ir atsiliepiantis bei reaguojantis vaiko žaidimo stebėtojas. Jei atradome ir skiriame laiko būti su vaiku ir stebėti jo žaidimą (o tai periodiškai vaikui labai reikalinga), tuomet žaidimo metu mes esame šimtu procentu su vaiku, skiriame jam pilną savo dėmesį, tai gali trukti 5 minutes ar 20 minučių. Nuostata, kurią tuo metu viduje galėtų puoselėti tėvai, skambėtų maždaug taip: Dabar visomis savo mintimis aš su tavimi. Aš neįsitrauksiu ir neimsiu žaisti tavo žaidimo. Aš parodysiu tau, kad tau nebūtina manęs įtraukti į žaidimą. Tokiu atveju galima pasakyti vaikui: “Taip, žinau, anksčiau aš žaisdavau kartu su tavimi, kai tu man sakydavai padaryk taip, o dabar daryk taip, arba darydavome tai kartu, bet dabar aš tiesiog būsiu šalia tavęs.” Tokiu būdu mes padedame vaikui nesijausti įsipareigojusiam įtraukti mus į žaidimą. Mes tiesiog būname kartu ir tą trumpą laiko atkarpą skiriame savo vaikui nepadalintą dėmesį.
Toks mūsų kaip tėvų vaidmuo neatima mums jėgų ir kai vaikas prie tokio mūsų tylaus buvimo šalia ir stebėjimo pripranta, mes galime per vaiko žaidimą atrasti ir sužinoti apie jį naujų dalykų.
Kita pareiga, kuri mums nepriklauso – tai konfliktų tarp brolių ir sesių sprendimas. Į šiuos konfliktus mes kaip tėvai įsitraukiame kaip įmanoma mažiau ir priimame juose neutralią laikyseną. Mes nesikišame į jų ginčus sakydami, kad kažkuris yra teisus, o kitas neteisus, tu – auka, o tu – peštukas. Mes tik minimaliai darome tai, ko tikrai reikia.
“O ką daryti jei jie rėkia vienas kitam į veidą?” – klausia vienas tėvas. Šaukimas ir rėkimas yra sveikas emocijų išreiškimo būdas. Taip, mes nenorime, kad tai tęstųsi ir tęstųsi, nenorime, kad tai trukdytų kaimynams ir pan. Tačiau pats savaime rėkimas yra labai normalus dalykas santykiuose tarp vaikų. Vaikams tai tiesiog labai ekspresyvus būdas parodyti savo jausmus ir išventiliuoti dalį emocinės įtampos.
Taigi jei vaikai stipriai pykstasi, mes ramiai prieiname prie jų ir tam, kad apsaugotume nuo vienas kito mušimo, sakome kažką panašaus į: “Aš jus šiek tiek atskirsiu, nes jūs truputį per arti vienas kito” Ir jei tas konfliktas tęstųsi ir tęstųsi ir atrodytų, jog jis tik stiprėja ir vaikai tarsi užstrigo jame, mes galėtume pasakyti: “Na gerai, vaikai, atrodo, kad jums reikia pertraukėlės. Pabūkite šiek tiek kiekvienas atskirai.”
Visa tai mes padarytume kuo neutraliau, net jeigu, mūsų nuomone, visada vienas kažkuris pakursto konfliktą. Dažniausiai tas, kuris, mūsų nuomone, pradeda yra tiesiog tas, kuris sureaguoja, kai kitas pakursto konfliktą. Kaip bebūtų, nesvarbu, kokių mes turime teorijų apie jų bendrą žaidimą, mes to neparodome, nes jei vaikai pajaučia mūsų kaltinimą kažkuriam iš jų, tai sukelia tarp jų dar daugiau konkurencijos ir priešiškumo. Jiems, o ypač tam, kuris yra kaltinamas, tuomet tampa dar sunkiau kartu jaukiai žaisti, būti dosniems vienas su kitu, dalintis ir daryti viską, ko mes iš jų tikimės.
Taigi kai mes prisiimame šias mums nepriklausančias atsakomybes, apsunkiname savo vaikus. Tos pareigos, kurios mums nepriklauso, bet kurias mes atliekame, sužlugdo tai, ko mes iš tikrųjų siekiame.
Mes nesame blogi tėvai, tiesiog taip sukuriame sau daugiau darbo.
Jei aš iki šiol visą laiką rūpinausi, kad tu atliktum namų darbus, dabar tu galvoji, kad tau reikia manęs, kad tave priversčiau atlikti namų darbus. Jei aš iki šiol visą laiką pasiūlydavau tau ką žaisti, dabar tu galvoji, kad tau reikia, kad sugalvočiau tau žaidimo idėjų ir parodyčiau kaip žaisti. Jei aš iki šiol per daug kišausi į jūsų su broliu/sese konfliktus, dabar jūs jaučiatės lyg nemokėtumėte išspręsti savo konfliktų patys. O jei iki šiol konflikto metu aš buvau kurio nors pusėje, tai reiškia, kad dabar kils dar daugiau konfliktų ir aš turėsiu ateiti ir įsikišti dažniau. Taigi daugelis keblumų auginant vaikus susiję ne tiek su vaikų elgesiu ar jausmais, kiek su mūsų pačių elgesiu ar jausmais.
Dar viena pareiga, kuri mums nepriklauso, bet kurią mes kaip tėvai dažnai atliekame, yra vaiko išgyvenamų jausmų pakeitimas ar nuraminimas.
Ir iš tiesų, visi tėvai nori nuraminti vaiko jausmus ar pakeisti tai, kaip vaikas jaučiasi. Ir tikriausiai tas noras išliks visą gyvenimą. Tačiau tiesa yra ta, kad vaikams to visai nereikia. Ir gali būti, kad mūsų pastangos bus visiškai bevaisės, nes jei vaikui reikia išreikšti įtampą ar tam tikras susikaupusias emocijas, kuo labiau mes stengsimės jas numalšinti, tuo labiau jos bandys išsiveržti ir tuo ilgiau užtruks, kol vaikas sureguliuos savo emocinę savijautą. Be to, gali būti, kad vaikas ims slopinti jausmus, o mes to nenorime, nes tai vaikui ir mums žalinga. Kai vaikai išreiškia jausmus, o jie tai dažnai daro elgdamiesi taip kaip mums nepatinka, padėkite jiems sureguliuoti savo elgesį, bet žinokite, jog vaiko jausmai yra labai vertingas dalykas, jausmai – tai auksas, ir mes norime, kad vaikai išreikštų jausmus kiek įmanoma labiau. Taigi, pavyzdžiui, jei mūsų vaikas išreiškia savo jausmus kažkam trenkdamas, mes sustabdome jo ranką ir sakome: “Aš neleisiu tau trenkti. Matau, kad tau nepatiko, kai tas ar anas įvyko…” Įvardiname, dėl ko mūsų vaikui kilo impulsas trenkti.
Jei mes to nežinome, tuomet tiesiog galime pasakyti: “Kažkas su tavimi vyksta. Tau norisi muštis. Aš negaliu tau to leisti.” Ir esame šalia vaiko, stengdamiesi kaip galime geriausiai atlaikyti jo jausmus. Jei auginame daugiau vaikų, gali būti, kad negalėsime visada kiekvienam vaikui padėti atlaikydami jo jausmus. Ir viskas dėl to gerai. Tačiau kai jau ateinate padėti vaikams konflikto metu, būkite neutralūs ir padėkite taip, kaip galite geriausiai tuo metu. Toks požiūris, kai mes priimame vaiko jausmus ir nekritikuojame jo už jo veiksmus, nebarame jo dėl to kaip jis pasielgė, o tiesiog jį sustabdome, lemia, kad vaikas ima daug rečiau netinkamai elgtis. Iš tiesų, nuostabu kaip tai gerai veikia.
Taigi ko mums kaip tėvams reikia? Mažiau darbo. O tai reiškia, kad kai vaiko jausmų išraiška paliečia visus mūsų trigerius (t.y. nuslopintus skausmingus mūsų pačių jausmus) ir tie trigeriai mums sako, kad tai, kaip vaikas elgiasi, yra taip netinkama, taip neteisinga ir taip blogai, pabandykime pasitikėti vaiko ir savo jausmais ir leisti šiems jausmams tiesiog būti.
Ir čia prieiname prie kito punkto:
3) Leiskite jausmams tiesiog būti. Augindami vaikus stengiamės kurti tokią aplinką, kurioje tarsi kabėtų įsivaizduojamas užrašas: “Visi jausmai yra leidžiami”. Vienintelis būdas kaip mes kaip tėvai galime tai padaryti ir neišprotėti yra pradėti matyti visus net ir pačius nemaloniausius jausmus kaip pozityvius ir nelaikyti jų ženklu, rodančiu, kad aš blogas tėtis ar mama, aš viską darau neteisingai, vaikai taip pat elgsis mokykloje su mokytojais ir pan. Visa tai yra netiesa. Mūsų vaikai dalinasi savo jausmais tik tuomet, kai jie jaučiasi saugūs, kai jie iš tiesų gali tai padaryti, t.y. būdami su žmonėmis, kurie juos besąlygiškai myli. Taigi pažiūrėjus iš šio požiūrio taško, jausmų išraiška, kad ir kokia ji būtų, yra geras dalykas.
4) Ginkite savo asmenines ribas. Ribas nustatykite ramiai, švelniai, tvirtai, pasitikinčiai ir kuo anksčiau. Neleiskite, kad vyktų kas nors, kas jums nepatinka, sustabdykite tai pačioje pradžioje arba, jei įmanoma, iš anksto tam užkirskite kelią. Pavyzdžiui, nepasiekiamoje vietoje padėkite daiktus, su kuriais nenorite, kad vaikas žaistų. Neduokite vaikams tam tikrų priemonių, su kuriomis jie gali išpurvinti sienas ar padaryti kitokią netvarką namuose.
Žmonės dažnai turi klaidingą įsivaizdavimą, kad maži, pavyzdžiui, pusantrų metų, vaikai turi užsiimti menu, tapyti, tačiau jiems to daryti dar tikrai nereikia. Viskas gerai, jie galės išbandyti tai vėliau. Mažiems vaikams nereikėtų turėti priėjimo prie tokių medžiagų, kurios tepa ar kurias jie gali kaip nors netinkamai panaudoti. Taigi dėl to nesijaudinkite. Jie turės daug laiko išbandyti visa tai vėliau.
Taip pat atsižvelkime ir į savo savijautą. Jei, pavyzdžiui, mes šiandien skyrėme laiko savo vaikui, buvome su juo kol jis žaidė, veikėme kartu įvairius dalykus ir dabar jaučiame, kad mums bus labai sunku, jei vaikas dar eis kartu su mumis į vonią, kur mes norėtume pabūti vieni, tiesiog neleiskime vaikui eiti su mumis į vonią. Jiems tikrai nereikia būti su jumis kartu vonioje. Arba, tarkim, kokioje nors panašioje situacijoje mes imame galvoti: Na gerai, įleisiu jį į vidų, bet šiaip tai aš to nenoriu.
Klausykite to vidinio balso ir tiesiog pasakykite ne. Tiesiog pasakykite ne.
Viena Janet Lansbury klientė turėjo sunkumų dėl savo dukters elgesio. Panašu, kad jų santykiuose susiformavo toks ydingas ciklas, kai mama pakankamai anksti nenustato ribų, o nustatydama ribas tai daro nepakankamai užtikrintai ir tuomet jos dukters netinkamas elgesys tęsiasi. Tada mama supyksta ir po visko dėl to jaučiasi kalta. Ši mama pasidalino, kad kiekvieną rytą ji turi ritualą išeiti viena pasivaikščioti, o su dukra tuo metu pabūna tėtis. Tas rytinis pasivaikščiojimas yra mamos laikas sau. Ir vieną rytą jos dukra labai meiliai paprašė, ar galėtų ji eiti kartu su mama pasivaikščioti. Ir mama nenorom, bet atsakė taip, nes dukra labai gražiai prašė. Ji pasiėmė dukrą pasivaikščioti, o vėliau dėl to jautėsi blogai, nes dukrai ėmė jausti nemalonius jausmus.
Ne, nedarykite taip. Tokiose situacijose nesakykite taip. Saugokite savo laiką. Saugokite tą laiką, kai pasirūpinate savo poreikiais, nesvarbu kaip meiliai jūsų vaikas prašo. Ir net jei vaikas puikiai elgtųsi būdamas su jumis jūsų veikloje, ginkite savo asmeninį laiką. Pasakykite vaikui ne ir priimkite tai, kad jis nuliūs ar supyks. Jums reikia pasirūpinti savimi.
Tokiais atvejais nereikia praplėsti savo asmeninių ribų. Priešingai, jas reikia dar labiau ginti.
Ir paskutinis punktas:
5) Nuspręskite, kam teiksite pirmenybę. Kai namuose daug dalykų vyksta vienu metu, prisiminkite, kad jūs vadovaujate ir pasitikėkite savo sprendimais, nesvarbu, kad vaikams gali šie sprendimai nepatikti. Pavyzdžiui, jūs auginate du vaikus, tarkime, kūdikį ir mažą vaiką arba ikimokyklinuką. Ir jūs, pasirūpinę kūdikio poreikiais, ėmėte šukuoti vyresnėlės plaukus arba padedate jai apsirengti, padedate išsivalyti dantis ar pan. Tuo tarpu jūsų kūdikis ima verkšlenti, darytis neramus. Šioje situacijoje pasakykite savo kūdikiui: „Aš tave girdžiu. Tuojau pas tave ateisiu, tik pabaigsiu šukuoti sesės plaukus.“ Ir tuomet tęskite su vyresnėle kol pabaigsite, suteikdami jai visą savo dėmesį. Žinoma, tokiais atvejais, kai kūdikis nerimsta, stengsimės per ilgai neužtęsti savo veiklos, tačiau pernelyg neskubėsime.
Kasdieninės vaikų priežiūros laikas, toks kaip vaikų maudymas, sauskelnių keitimas, guldymas į lovą, pagalba apsirengiant ir panašiai, yra labai svarbus ir natūraliai padeda kurti artumą su savo vaikais. Tai yra laikas, kai galite skirti vaikui savo pilną kokybišką dėmesį, ypač, jei jūs per dieną neturite daug laiko, kurį galite praleisti kartu. Taigi per šiuos vaiko priežiūros momentus – kelios minutės – čia, kelios minutės – ten, būkite visomis savo mintimis su vaiku. O jei turite du ar daugiau vaikų, nuspręskite, kuriam tuo metu jūsų reikia labiau.
Tačiau nesistenkite įtikti abiems vaikams. Tokios pastangos veda prie to, kad galiausiai mes neįtinkame nei vienam vaikui, o labiausiai neįtinkame sau patiems, nes esame tarsi plėšomi skirtingomis kryptimis. Labai narsu iš mūsų pusės stengtis iškart patenkinti abiejų vaikų poreikius, bet tai neveikia. Tokios bereikalingos pastangos mus išsekina ir tuomet tiesiog tampa sunkiau ištverti likusią dienos dalį.
Taigi vėlgi, leiskime jausmams tiesiog būti, eikime pirmyn po mažą žingsnelį. Padėkime sau mąstydami maždaug taip: Aš dabar teiksiu pirmenybę tam ir tam, o dabar aš pirmiausia atliksiu tai ir tai. Visuomet pirma pabaikite, ką pradėjote daryti, nebent kažkur skubiai reikia jūsų pagalbos. Prisiminkite, kad vadovaujate jūs. Nesitikėkite, kad viskas namuose vyks sklandžiai, tačiau bet kuriomis aplinkybėmis jūs vis tiek galite išlikti neišsibarstę, susitelkę, galintys padėti sau ir savo vaikams.
Su autorės Janet Lansbury leidimu išversta iš:
https://www.janetlansbury.com/2020/04/5-ways-parents-can-make-their-lives-easier-right-now/
Pirmas principas: leiskite jausmams tiesiog būti (Straipsnio 7 vaikų auginimo principai, kuriuos tėvams reikėtų prisiminti kiekvieną dieną I dalis, autorė Skaityti daugiau
(RIE angl. Resources for Infant Educarers – Ištekliai (žinių, informacijos) besirūpinantiems mažais vaikais)RIE Pagarbios tėvystės filosofijos pagrindiniai principai yra orientuoti Skaityti daugiau
